Rančẽlis Vytautas Petras 1938 01 31Kalvarija 2021 01 13Vilnius, lietuvių genetikas. Habil. dr. (biomed. m.; biol. m. dr. 1983). Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (2011; 1990–2011 narys korespondentas, nuo 2013 narys emeritas).
Išsilavinimas ir veikla
1960 baigė Vilniaus universitetą. 1960–63 Maskvos universiteto aspirantas. Nuo 1963 dėstė Vilniaus universitete, 1972–2003 Botanikos ir genetikos katedros vedėjas; profesorius (1986), nuo 2013 profesorius emeritas.
1963 atkūrė genetikos dėstymą Vilniaus universitete ir pradėjo rengti genetikos specialistus. Vienas Lietuvos genetikų ir selekcininkų draugijos įkūrėjų, 1966–71 jos viceprezidentas, 1977–2003 prezidentas. 1991 vienas Baltijos šalių genetikos draugijų federacijos steigėjų, 1991–93 ir 1999–2002 jos prezidentas. Sąjunginės N. Vavilovo genetikų ir selekcininkų draugijos Centrinės tarybos, prezidiumo (1982–90), SSRS mokslų akademijos Genetikos probleminės tarybos (1982–90) narys. Organizavo (su kitais) 23 respublikines ir tarptautines konferencijas, iš jų 1992 Vilniuje I, 2002 III Baltijos šalių genetikos kongresą. Tęstinio leidinio Čuvstvitel′nost′ organizmov k mutagennym faktoram i vozniknovenie mutacij (Organizmų jautrumas mutageniniams veiksniams ir mutacijų atsiradimas) atsakingasis redaktorius (nuo 1973).
Vytautas Petras Rančelis
Lietuvos mokslų akademijos žurnalo Biologija redakcinės kolegijos pirmininko pavaduotojas (1994–2002), pirmininkas (2002–10). Visuotinės lietuvių enciklopedijos (t. 1–25 ir papildymų tomas, 2001–15) Mokslinės redakcinės tarybos narys.
Moksliniai tyrimai
Mokslinio darbo sritis – augalų mutagenezė, genotoksikologija, mutagenezės genetinė reguliacija, augalų genetiniai ištekliai. Ištyrė aukštesniųjų augalų kintamumo genetinę reguliaciją pirmaisiais jų mutagenezės etapais, nustatė priežastis, dėl kurių tos pačios rūšies augalai, paveikti tų pačių mutagenų, mutuoja nevienodai; atrado, kad augalų mutacinį procesą galima reguliuoti kai kuriais cheminiais junginiais, vadinamais modifikatoriais, aptiko originalią sistemą tirti mutagenų sukeliamas morfozes, ištyrė jų atsiradimo mechanizmus ir galimą pritaikymą. Paskelbė daugiau kaip 260 mokslinių ir 200 mokslo populiarinimo straipsnių.
Knygos
Parašė vadovėlius Bendroji genetika (1986), Genetika (2000), Augalų genetika (2008), mokymo priemonę Eukariotų genetika (1988), knygas Aukštesniųjų augalų jautrumo mutageniniams veiksniams reguliacija (1978, rusų kalba), Prisimenant profesorių Joną Dagį (1906–1996) (su kitais, 2006).
Apdovanojimai
Lietuvos mokslo premija (1990).