Rudõkas Vytautas 1928 02 13Noriūnai (Kupiškio vlsč., Panevėžio apskr.) 2006 07 13Kupiškis (palaidotas Palėvenėje), lietuvių poetas, vertėjas. 1952 baigė Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą). 1952–58 dirbo Grožinės literatūros leidykloje, 1958–61 žurnalo Moksleivis redakcijoje. 1962–70 Lietuvos rašytojų sąjungos poezijos konsultantas. 1970–89 žurnalo Pergalė atsakingasis sekretorius. 1977–82 almanacho Poezijos pavasaris atsakingasis redaktorius. Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose Žydi eglių viršūnės (1955), Apkasų gėlės (1959), draminėje poemoje Nežinomas kareivis (1965) spausdinami kūriniai vienaplaniai, atitinkantys socialinio realizmo schemas ir iliustruojantys socializmo statybos dogmas. Eilėraščių rinkiniuose Saulėgrąžų vasara (1963), Proskyna (1967) šios tendencijos kiek susilpnėjo, vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose Žolės džiaugsmas ir liūdesys (1970), Rugių šviesa (1975), Tolstantis krantas (1979), Vėjas į veidą (1985) svarbiausia tapo žmogaus ryšys su tėviške, kaimo darbais, gamta, vaikystės prisiminimai. V. Rudoko eilėraščiams būdinga melodraminės intonacijos, idilės ir elegijos bruožai. Išleido sonetų knygą Pušų vargonai (1972), poezijos rinkinį Mylėti taip gyvenimą (1983), skirtą 12 poetų likimams apmąstyti, savitą poetinių tekstų rinkinį kupiškėniškai Kalbėti motinos tarme (1996). Parašė poezijos knygų vaikams (Šokolado juokdarys 1962, papildytas 1977, Kepėjo miestas 1964, Kai žemė patekės, arba Laiškai į ateitį 1967 21980). Dar išleista poezijos rinktinės Sietynas (1978), Tiek yra meilės žodžių (1989), poezijos rinkiniai Žemuogės ant smilgos (1999), Ir kiti vėjai (2008). Sudarė poezijos antologiją Manoji Lietuva (1965). Išvertė H. K. Laxnesso, R. Akutagavos prozos, N. Baratašvili, R. Gamzatovo, V. Nabokovo, B. Pasternako, J. Tuwimo ir kitų poezijos. V. Rudoko poezijos versta į rusų kalbą. Poezijos pavasario laureatas (1976).
1540