Walraso dėsnis (Valrãso dsnis, Valrà dsnis), ekonomikos teorijos dėsnis, kuris teigia, kad visoms ekonominę sistemą sudarančioms rinkoms siūlomų prekių bendra vertė visada lygi pareikalautų prekių bendrai vertei, tai yra visuminės perteklinės paklausos vertė visose rinkose ir visuminės perteklinės pasiūlos vertė jose yra lygios nuliui. Walraso dėsnį 1874 suformulavo M. E. L. Walrasas. Pagrįstas ekonominių subjektų biudžetiniu apribojimu: kiekvieno subjekto išlaidų ir sutaupytų lėšų suma lygi jo pajamų ir pasiskolintų lėšų sumai. Jei vienoje rinkoje yra teigiama perteklinė paklausa, kitoje rinkoje turi būti ją kompensuojanti neigiama perteklinė paklausa (tai yra teigiama perteklinė pasiūla), o jei ekonominėje sistemoje, kurią sudaro n rinkų, yra n – 1 rinkų pusiausvyra (perteklinė paklausa ir perteklinė pasiūla lygios nuliui), ir paskutinėje rinkoje turi būti pusiausvyra. Walraso dėsniu remiasi bendroji pusiausvyros teorija. Neoklasikinės ekonominės mokyklos šalininkai iš Walraso dėsnio daro išvadą, kad esant pusiausvyrai visų prekių ir paslaugų rinkose, darbo rinkoje taip pat turi būti pusiausvyra (visiškas užimtumas). Keinsizmo šalininkai šiam požiūriui nepritaria teigdami, kad šiuo atveju darbo rinkoje galimas pasiūlos perteklius (priverstinis nedarbas), kai paklausos perteklius yra finansų rinkoje, į kurią neoklasikai neatsižvelgia.
2687