Weimaro architektūra

Weimaro architektūra (Vemaro architektūrà)

Miestui būdinga darnus pastatų ir parkų derinys; vadinamasis Klasikinis Weimaras – pasaulio paveldo vertybė (18 a.pabaigos–19 a. pradžios pastatai; nuo 1998).

Belvederio rūmai su parku Weimare (1732–48, architektai Johannas Augustas Richteris, Gottfriedas Heinrichas Krohne)

Barokiniai – J. W. Goethe’s (1709) ir F. Schillerio (1777) namai, vėlyvosios gotikos Šv. Petro ir Pauliaus (Herderio) bažnyčia (1500, L. Cranacho altoriaus triptikas, baigtas 1555; 1953 rekonstruota po II pasaulinio karo sugriovimų), rezidenciniai rūmai (1774) su išlikusiu Bastilijos bokštu (15–16 a.), hercogienės Anos Amalijos rūmai (Wittumspalais, 1775) ir bibliotekos pastatas (16 a., architektas Nikolausas Gromannas; 2005 biblioteka nukentėjo nuo gaisro), parkas prie Ilmo upės (jame – J. W. Goethe’s sodo namas, kuriame 1776–82 jis gyveno, 1996 restauruotas, dabar muziejus; vadinamasis romėniškasis namas, 1790), barokiniai Belvederio rūmai ir parkas su oranžerija (1732–48, architektai Johannas Augustas Richteris, Gottfriedas Heinrichas Krohne), Ettersburgo rūmai ir parkas (1711), vėlyvojo baroko Tiefurto rūmai ir parkas (1755), kapinės.

Weimaro Bauhaus universitetas (1906, architektas H. C. van de Velde), 1919–25 pastate veikė architekto W. Gropijaus įsteigta mokykla Bauhaus; su mokyklos statiniais Dessau ir Bernau – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1996). J. W. Goethe’s ir F. Schillerio paminklas (1857, skulptorius E. Rietschelis).

Nacių Vokietijos valstybinių įstaigų kvartalas Gauforum (be Berlyno, vienintelis Vokietijoje; architektas H. Giesleris).

Weimaro rotušė (1841, architektas H. Hesas)

2271

-Weimar; -Veimaras

Weimar

Weimaro istorija