Weimaro konstitucija (Vemaro konstitùcija), Vokietijos Weimaro respublikos konstitucija. Parengė ir 1919 07 31 Weimare priėmė Weimaro steigiamasis susirinkimas.
Weimaro konstitucija įsigaliojo 1919 08 11 ir teisiškai įtvirtino demokratinę respubliką, kuri susikūrė po 1918 Vokietijos lapkričio revoliucijos. Paskelbė visuotinę rinkimų teisę. Pagal Konstituciją, centrinės valdžios institucijos buvo Reichstagas ir Reichsratas. Prezidentui buvo suteikti dideli įgaliojimai (teisė įvesti apgulos padėtį, leisti ypatinguosius dekretus ir kita); jis skyrė vyriausybę, vadovaujamą kanclerio, ministrus, kitus aukštus valdininkus, buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Weimaro konstitucija sustiprino centralizuotą valdžią, bet išsaugojo šalies federacinę sanklodą. Vokietija susidėjo iš 15 respublikų (žemių) ir 3 laisvųjų miestų, turinčių autonomiją. Konstitucija paskelbė žodžio, spaudos, susirinkimų, organizacijų laisvę. 1933 A. Hitleriui įvedus diktatūrą, Weimaro konstitucija nustojo galiojusi (formaliai panaikinta nebuvo).
Weimaro konstitucija