Weimaro respublika

Weimaro respublika (Vemaro respùblika), Vokietijos valstybės neoficialus pavadinimas 1919–33. Kilo iš ją įteisinusios Weimaro konstitucijos.

Weimaro respublika buvo federacinė: įėjo 15 žemių (Anhaltas, Badenas, Bavarija, Braunschweigas, Hesenas, Lippe, Meklenburgas-Strelitzas, Meklenburgas‑Schwerinas, Oldenburgas, Prūsija, Saksonija, Schaumburgas-Lippe, Tiuringija, Waldeckas, Viurtembergas) ir 3 laisvieji miestai (Bremenas, Hamburgas, Liubekas). Joje daugiausia įtakos turėjo Prūsija. Sostinė Berlynas. 1931 turėjo 468 705 km² ploto ir 62 mln. gyventojų.

Atstovaujamosios institucijos: Reichstagas (parlamento žemieji rūmai), renkamas visuotiniu balsavimu (deputatų vietų skaičius buvo proporcingas žemių gyventojų skaičiui), ir Reichsratas (Valstybės taryba), sudarytas iš žemių vyriausybių atstovų (daugiausia iš Prūsijos). Prezidentas galėjo nepatvirtinti Reichstago priimtų įstatymų, jį paleisti. Pirmieji vadovai buvo socialdemokratai: prezidentas F. Ebertas (1919–25), kancleris Ph. Scheidemannas (1919 02–06). Weimaro respublika gyvavo iki nacionalsocialistų atėjimo į valdžią (1933).

Weimaro steigiamojo susirinkimo pirmininkas skelbia F. Ebertą respublikos prezidentu (1919 02 11)