Werner Herzog

Herzog Werner (Verneris Hecogas), tikr. Stipetić 1942 09 05Miunchenas, vokiečių režisierius, aktorius, kino scenaristas, prodiuseris. Vienas žymiausių Naujojo kino vokiečių režisierių. 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje Miuncheno universitete studijavo istoriją, literatūrą, teatrą, muziką, naktimis dirbo suvirintoju plieno gamykloje. 1962 sukūrė debiutinį trumpametražį filmą Heraklis (Herakles), 1967 – ilgametražį vaidybinį filmą Gyvenimo ženklai (Lebenszeichen 1968, Berlyno kino festivalio prizas). 1963 Miunchene įkūrė kino bendrovę Werner Herzog Filmproduktion, tapo savo filmų prodiuseriumi. Keliavo po Meksiką, Jungtinę Karalystę, Graikiją ir Sudaną. Filmavo visame pasaulyje, pagal savo scenarijus sukūrė daugiau kaip 60 vaidybinių ir dokumentinių filmų.

Werner Herzog

Werner Herzog

Vaidybiniai filmai

Svarbiausi vaidybiniai filmai: Net nykštukai iš pradžių buvo maži (Auch Zwerge haben klein angefangen 1970), Agirė, Dievo rūstybė (Aguirre, der Zorn Gottes 1972), Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus (Jeder für sich und Gott gegen alle 1974, Kanų kino festivalio prizas 1975), Stiklo širdis (Herz aus Glas 1976), Strošekas (Stroszek 1977), Voicekas (Woyzeck), Nosferatu – nakties vaiduoklis (Nosferatu – Phantom der Nacht, pagal H. Galeeną ir B. Stokerį, abu 1979), Fickaraldas (Fitzcarraldo 1982, Kanų kino festivalio prizas), Ten, kur svajoja žaliosios skruzdėlės (Wo die grünen Ameisen träumen 1984), Akmens šauksmas (Schrei aus Stein 1991), Nenugalimasis (Unbesiegbar 2001). Juose vyrauja civilizacijos nuosmukio, žmogaus vienatvės, elgsenos ekstremaliose egzistencinėse situacijose temos; būdinga primityvių kultūrų ir technokratinės visuomenės priešprieša, paslaptingi, egzotiški peizažai, nusivylimo nuotaika. Įvairiomis raiškos priemonėmis (aktoriai neprofesionalai, herojai – keistuoliai, su psichine ar fizine negalia, savo idėjų fanatikai) W. Herzogas kuria mistiško, svetimo pasaulio vaizdą.

21 a. 1–2 dešimtmetyje sukūrė biografinius vaidybinius filmus Aušra gelbėtoja (Rescue Dawn 2007, apie lakūną Dieterį Denglerį), Dykumos karalienė (Queen of the Desert 2014, apie rašytoją ir keliautoją Gertrude’ą Bell), kriminalines dramas Blogas policininkas (Bad Lieutenant: Port of Call New Orleans), Sūnau, sūnau, ką pridarei? (My Son, My Son, what Have Ye Done, abu 2009), pseudokumentinę kino dramą Šeimos paslaugos (Family Romance, LLC 2019).

Dokumentiniai filmai

Dokumentiniuose filmuose (Tylos ir tamsos šalis / Land des Schweigens und der Dunkelheit 1971, Paskaitos prieblandoje / Lektionen in Finsternis 1992) esama inscenizacijos, stilizacijos. 1999 sukūrė dokumentinį filmą Mano mylimiausias priešas (Mein liebster Feind) apie kūrybinį bendradarbiavimą su aktoriumi K. Kinski.

W. Herzog. Dokumentinio filmo Klajoklis: Bruce’o Chatwino pėdomis kadras (2019)

Nuo 20 a. 10 dešimtmečio režisavo daugiau dokumentinių filmų; sukūrė filmų apie išskirtines įvairių sričių asmenybes: Mažasis Dieteris nori skraidyti (Little Dieter Needs to Fly 1997, apie lakūną Dieterį Denglerį), Žmogus‑grizlis (Grizzly Man 2005, apie laukinės gamtos tyrinėtoją Timothy Treadwellį), Sutikti Gorbačiovą (Meeting Gorbachev 2018, su André Singeriu, Lietuvoje rodytas pavadinimu Herzogas / Gorbačiovas), Klajoklis: Bruce’o Chatwino pėdomis (Nomad: In the Footsteps of Bruce Chatwin 2019, apie rašytoją ir keliautoją Bruce’ą Chatwiną), Liepsnojančios sielos. Rekviem Katiai ir Morisui Kraftams (The Fire Within: A Requiem for Katia ir Maurice Krafft 2022, apie vulkanologus Katią ir Maurice’ą Krafftus). Kiti svarbesni dokumentiniai filmai: Varpai iš gilumos (Glocken aus der Tiefe 1995), Susitikimai pasaulio krašte (Encounters at the End of the World 2007), Pamirštų sapnų urvas (Cave of Forgotten Dreams 2010), Gilyn į prarają (Into the Abyss 2011), Į pragarą (Into the Inferno 2016), Ugnies kamuolys. Lankytojai iš tamsesniųjų pasaulių (Fireball: Visitors from Darker Worlds 2020), Sąmonės teatras (Theatre of Throught 2022). W. Herzogo filmai turėjo įtakos vokiečių kino atsinaujinimui.

Kita veikla

Pastatė operų (R. Wagnerio Lohengrinas 1987 Bayreutho festivaliui, Tanhoizeris Sevilijos Teatro de la Maestranza 1997, Šv. Karolio teatre Neapolyje 1998, Didžiajame teatre Palerme 2000, Grand Opera Houstone 2001), dramos spektaklių.

Vaidino P. Coxo, W. Wenderso, savo ir kitų režisierių filmuose.

Parašė knygų (Apie ėjimą ledu / Vom Gehen im Eis, 10 eilėraščių / 10 Gedichte, abi 1978, Nenaudingųjų užkariavimas / Eroberung des Nutzlosen 2004, Pasaulio sutemos / Das Dämmern der Welt 2021, lietuvių kalba 2022), memuarus Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus (Jeder für sich und Gott gegen alle 2022).

Apdovanojimai

Berlyno kino festivalio prizas (1968). Kanų kino festivalio prizas (1975, 1982). Europos kino akademijos apdovanojimas už visą kūrybą (2019).

1706