Wetzlar (Vèclaras), miestas Vokietijos vidurinėje dalyje, Hesene, į šiaurę nuo Frankfurto prie Maino, prie Lahno (Reino intakas) ir Dillio santakos.
53 200 gyventojų (2020). Per Wetzlarą eina Frankfurto prie Maino–Kölno ir Kasselio–Koblenzo geležinkeliai. Optikos ir tiksliosios mechanikos (Leica Microsystems, Leica Camera, Hensoldt bendrovių įmonės), elektrotechnikos (Philips, Siemens), plieno apdirbimo (Buderus), elektronikos pramonė, mašinų gamyba. Turizmas. Vidurinio Heseno aukštosios technikos mokyklos (įkurta 1971) dalis. Fantastinės literatūros, miesto bibliotekos. Miesto ir pramonės, imperijos aukščiausiojo teismo muziejai; 2 muziejai skirti J. W. Goete’i (Lottės namas ir K. W. Jerusalemo namas). Katedros, Senosios rotušės ir kitos galerijos, Ludwigo Leitzo ateljė. Daugiafunkcė miesto salė Rittal Arena Wetzlar. Liaudies šventė Ochsenfest (nuo 1852, kas 3 metai).
Architektūra
Katedra (pradėta 1230, plėsta iki 1490, neužbaigta; subombarduota per II pasaulinį karą, rekonstruota 1950). Ligoninės Šv. Dvasios bažnyčia (1755–64). Barokinis Palais Papius pastatas (1740; dabar 16–18 a. europinės gyvenamosios kultūros muziejus). Prie Wetzlaro – Kalsmunto tvirtovės (12 a.) liekanos.
Istorija
Dabartinio Wetzlaro vietoje žmonės apsigyveno apie 5000 prieš Kristų. Pirmą kartą paminėtas 1141. 1180–1803 Šv. Romos imperijos laisvasis miestas; buvo kalvystės, gelumbės audimo ir prekybos centras. 1689–1806 mieste buvo Šv. Romos imperijos aukščiausiojo teismo būstinė, 1772 teisme dirbęs J. W. Goethe parašė romaną Jaunojo Verterio kančios (Die Leiden des jungen Werthers 1774). Nuo 1806 Wetzlaras priklausė Reino konfederacijai. 1815 tapo Prūsijos dalimi. 19 a. viduryje pradėjo plėtotis optikos ir tiksliosios mechanikos pramonė, 1862–63 per Wetzlarą nutiestos dvi geležinkelio linijos. Per I pasaulinį karą veikė rusų karo belaisvių stovykla (kalėjo apie 15 000 žmonių). 1977 Wetzlaras sujungtas su gretimu Giessenu, miestas pavadintas Lahnu, po gyventojų (daugiausia Wetzlaro) protestų 1979 vėl savarankiškas.