Ostwald Wilhelm (Vilhelmas Òstvaldas) 1853 09 02Ryga 1932 04 04Grossbothen (prie Leipcigo), vokiečių chemikas. Nydrelandų karališkosios menų ir mokslų akademijos užsienio narys (1904). Dr. (1878).
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1875 baigęs Tartu universitetą iki 1881 dirbo jame mokslinį darbą. Rygos politechnikumo (1882–87), Leipcigo universiteto (1887–1906) profesorius.
Mokslinė veikla ir knygos
Svarbiausi moksliniai tyrimai skirti elektrolitinės disociacijos teorijos plėtotei, kiti – cheminei kinetikai ir katalizei. 1884 nustatė rūgščių tirpalų elektrinio laidumo ir elektrolitinės disociacijos ryšį, 1888 – elektrolito disociacijos laipsnio priklausomybę nuo tirpalo koncentracijos (Ostwaldo praskiedimo dėsnis). 1902 sukūrė katalitinį oksidacinį būdą azoto rūgščiai gauti iš amoniako kaip katalizatorių naudojant platiną. Katalizatorių apibrėžė kaip keičiančią reakcijos greitį, bet nevirstančią reakcijos produktu medžiagą. 1887 Leipcigo universitete įkūrė pirmąją fizikinės chemijos laboratoriją, kurioje dirbo daugelis to meto garsių chemikų, su J. H. van’t Hoffu pradėjo leisti fizikinės chemijos žurnalą Zeitschrift für physikalische Chemie, 1894 – žurnalą Zeitschrift für Elektrochemie und Angewandte physikalische Chemie. 1889 įsteigė garsiąją seriją Tiksliųjų mokslų klasikai (Klassiker der exakten Wissenschaften; vėliau pavadinta jo vardu).
Wilhelm Ostwald
Šiame leidinyje buvo spausdinami originalūs chemikų moksliniai straipsniai, 1906 – ir Th. von Grotthusso traktatas apie elektrą ir šviesą. Iki 1904 W. Ostwaldas parašė 77 knygas, vadovėlius, žinynus, daugiau kaip 300 mokslinių straipsnių, apie 4000 referatų, 900 recenzijų, o būdamas garbaus amžiaus – 4 tomų autobiografinę knygą. Buvo artimų empiriokritizmui filosofinių pažiūrų, neigė atomų ir molekulių buvimą. Be mokslinių straipsnių, rašė apie chemijos istoriją, filosofiją, spalvų teoriją (sudarė spalvų atlasą), surengė savo tapybos darbų parodų.
Apdovanojimai
Nobelio chemijos premija (1909).
Atminimo įamžinimas
Jo vardu pavadintas krateris Mėnulyje.