Ch. T. R. Wilsono sukonstruota kamera
Wilsono kamera (Vlsono kãmera), prietaisas elektringųjų dalelių ir branduolinių virsmų pėdsakams stebėti arba tirti. Veikimas grindžiamas persotintųjų garų kondensacija, t. y. skysčio lašelių susidarymu apie kondensacijos branduolius – dujų jonus, sukuriamus išilgai elektringosios dalelės trajektorijos. Wilsono kamera yra sandarus indas, kurio darbo tūris pripildytas nesikondensuojančių dujų (pvz., oro, vandenilio, helio) ir skysčio (pvz., vandens ir alkoholio mišinio) sočiųjų garų. Garai persotinami stūmokliu arba tampria diafragma adiabatiškai didinant Wilsono kameros darbo tūrį. Adiabatiškai išsiplėtusių dujų temperatūra žemėja, o garai kurį laiką (vadinamą Wilsono kameros jautrumo trukme) būna persotinti. Tuo laiku per Wilsono kamerą lekianti elektringoji dalelė sukuria dujų atomų (molekulių) jonus, apie kuriuos aktyviai kondensuojasi garai.
Per viršutinį stiklą matomas dalelės skriejimo pėdsakas gali būti nufotografuotas. Virš Wilsono kameros ir po ja dažnai įrengiami Geigerio ir Müllerio skaitikliai, sujungti į sutapimų schemą. Wilsono kamera pradeda veikti sutapus abiejų skaitiklių impulsams. Jei Wilsono kamera yra stipriame magnetiniame lauke, nustatoma dalelės elektros krūvio ženklas, impulsas, energija.
1912 Wilsono kamerą sukonstravo Ch. T. R. Wilsonas.