Würzburgo mokykla

Würzburgo mokykla (Viùrcburgo mokyklà), eksperimentinės psichologijos kryptis. Susiklostė 20 a. pradžioje. Tyrimus pradėjo Julijaus Maksimiliano universiteto (Würzburge) psichologai, vadovaujami O. Külpės. Atstovai: K. Marbe, N. K. Achas, K. L. Bühleris (Vokietija), H. J. Wattas (Didžioji Britanija). Würzburgo mokykla vadinamuoju sisteminės introspekcijos metodu (eksperimentinė savistaba – tiriamasis atidžiai stebi savo išgyvenamų būsenų dinamiką kiekvienoje instrukcijos vykdymo stadijoje) tyrė aukštuosius psichinius procesus (mąstymą, valią). Teigė, kad mintimis žmogus gali tiesiogiai, be vaizdų ir kalbos, pažinti daiktų esmę. Mąstymo mechanizmas yra ne vaizdinių asociacijos, bet dažniausiai neįsisąmonintos nulemtos tendencijos. Jos atsiranda uždavinio veikiamos ir suteikia mąstymui kryptį. Würzburgo mokykla pradėjo tirti naują eksperimentinės psichologijos objektą – intelektinių užduočių atlikimą (loginiai sprendimai, atsakymai į proto pastangų reikalaujančius klausimus). Nustatyta, kad mąstymas yra psichinis procesas, kurio dėsningumų negalima paaiškinti nei logikos, nei asociacijų susidarymo dėsniais. Mąstymas yra savitas tuo, kad asociacijos atrenkamos pagal tendencijas, priklausomas nuo tiriamojo asmens atliekamos užduoties. Organizacinę funkciją atlieka išankstinė sprendimo ieškojimo nuostata; vieni Würzburgo mokyklos šalininkai ją laikė sąmonės nuostata, kiti – nesąmoningu (introspekcijos būdu nesuvokiamu) veiksmu. Würzburgo mokykla teigė, kad sąmonė turi nesensorinių komponentų (proto veiksmai – vidiniai žmogaus sąmonės veiksmai, atliekami be išorinių priemonių; t. p. nuo jutiminių vaizdų nepriklausomos reikšmės, prasmės). Würzburgo mokykla pradėjo naudoti nevaizdinio mąstymo sąvoką, aiškino, kad mąstymo procesas yra kaita tokių operacijų, kurios kartais įgyja afektų pobūdžio įtampą (kyla pasitikėjimo savimi, abejojimo ir kiti jausmai). Würzburgo mokyklos šalininkai iškėlė svarbių problemų, susijusių su mąstymo ir kitų pažinimo procesų kokybiniais skirtumais, atskleidė, kad asociacinė koncepcija negali paaiškinti sąmonės veiksmų atrankos ir kryptingumo. Kartu Würzburgo mokykla nevaizdinį mąstymą nepagrįstai priešino su mąstymo kitomis formomis, neigė mąstymo priklausomybę nuo kalbos ir praktinės veiklos. Würzburgo mokyklos metodologijai įtakos turėjo pozityvizmas, E. Husserlio fenomenologija, A. Binet, F. Brentano idėjos. Würzburgo mokyklos išvadas kritikavo eksperimentinės psichologijos kitų krypčių, t. p. taikiusių introspekcijos metodą, mokslininkai (W. M. Wundtas, E. B. Titcheneris, G. E. N. Mülleris). Kai kurie psichologai vėliau nutolo nuo Würzburgo mokyklos, kiti (pvz., K. L. Bühleris) priartėjo prie geštaltpsichologijos.