kaulinės ylos: 1–2 – akmens amžiaus (Šventosios gyvenvietės), 3–4 – geležies amžiaus (Kairėnėlių kapinynas)
ýla (archeologijoje), darbo įrankis, naudotas skylutei pradurti. Buvo kaulinės ir metalinės. Europoje kaulinės ylos atsirado paleolite, Rytų Baltijos šalyse (ir Lietuvoje) pradėta naudoti neolite. Yla dažniausiai daryta iš vamzdinio ar sąnarinio kaulo nuo jo nuskėlus išilginę skeltę, kurios vienas galas nusmailinamas. Buvo 6–13 cm ilgio su 1–2,5 cm ilgio smaigaliu arba 17,5 cm ilgio ir 2 cm pločio (plačiajame gale); kartais ylos naudotos kaip adikliai. Nuo senojo geležies amžiaus pradžios (1–2 a.) pradėta naudoti geležines – 6–8 ar 17–19 cm ilgio ylas su 3,6–6 cm ilgio plokščiomis keturkampėmis ar rombinio pjūvio įkotėmis, dažniausiai kaltomis į medinį, kartais kaulinį 3–4 cm ilgio apvalaus pjūvio kotą. Mažesnės ylos buvo apie 0,4–0,5 cm, didesnės – iki 0,8–0,9 cm skersmens. Geležines ylas gamino vietos amatininkai; dalis jų daryta iš siauros sulenktos ir suvirintos juostelės, įanglintos. Kaulinės ylos naudotos kailiams, odai, tošiai, geležinės – odiniam apavui, kamanoms, pakinktams ir kailiams siūti. Iš pradžių ylas naudojo vyrai ir moterys, nuo 5 a. – daugiau moterys. Randama piliakalniuose, kapinynuose (dėtos į kapą kaip įkapės).