ypatngieji įstãtymai, įstatymai, taikomi valstybėje susiklosčius konstitucijoje ar kituose įstatymuose numatytoms ypatingoms aplinkybėms (kilus karui, sukilimui ir kita).
Lietuvoje 1919–40 karo padėties režimą nuo valstybei pavojų keliančių svetimų įsibrovėlių ir jų agentų viduje apsisaugoti reglamentavo 1919 Ypatingi valstybės apsaugos įstatai. Teisę skelbti karo padėtį, kartu teisę kontroliuoti Ypatingų valstybės apsaugos įstatų galiojimą turėjo Ministrų kabinetas, Valstybės tarybos prezidiumas, Steigiamasis Seimas, Prezidentas (privalėjo nutarimą dėl karo padėties pateikti tvirtinti Seimui). Vietose, kur paskelbta karo padėtis, apskrities karo komendantams buvo suteikiama teisė varžyti kai kurias demokratines piliečių teises (asmens ir judėjimo laisvę, susirinkimų, organizacijų, spaudos), pramonę ir prekybą, daryti rekvizicijas ir kita. Už kai kuriuos nusikaltimus buvo nustatyta sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė.
Prie ypatingųjų įstatymų priskiriamas 1925–39 galiojęs Sustiprintos apsaugos įstatymas, karo padėties režimą (valstybės gynimą) ir sustiprintos apsaugos režimą 1939–40 reguliavęs Nepaprastojo meto įstatymas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), Seimas gali, jei iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, visoje valstybėje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį, reglamentuojamą Nepaprastosios padėties įstatymo (2002).
1553