Congar Yves (Ivas Kongãras) 1904 04 13Sedan 1995 06 22Paryžius, prancūzų katalikų teologas. Dominikonas (1925). Kunigas (1930). Kardinolas (1994). Dr. (teol. m.; 1931). Vadinamosios naujosios teologijos vienas kūrėjų, Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo, ekumenizmo idėjų iniciatorius ir skleidėjas.
Yves Congar
1921–24 studijavo Katalikų institute (J. Maritaine’o mokinys), 1925–31 – dominikonų aukštojoje teologijos mokykloje Le Saulchoir (visi Paryžiuje). 1932–39 ir 1945–53 čia dėstė fundamentinę teologiją, ekleziologiją ir filosofiją; palaikė ryšius su stačiatikių, evangelikų ir anglikonų teologais, kėlė ekumenizmo būtinumo idėją (veikalas Susiskaldę krikščionys: katalikiško „ekumenizmo“ principai / Chrétiens désunis: Principes d’une „oecuménisme“ catholique 1937). Prasidėjus II pasauliniam karui 1939 mobilizuotas į Prancūzijos kariuomenę, 1940–45 vokiečių karo belaisvis Colditze (Saksonijos žemė).
1954–56 dėstė Jeruzalėje ir Kembridže, 1956–68 – Strasbūro universiteto, vėliau Katalikų instituto Paryžiuje profesorius. 1960 popiežiaus Jono XXIII pakviestas dalyvauti Vatikano II susirinkimo parengiamojoje teologinėje komisijoje, kaip ekspertas dalyvavo Vatikano II susirinkime, prisidėjo rengiant daugelį dokumentų.
Svarbiausi veikalai: Bažnyčios slėpinio eskizai (Esquisses du mystère de l’Église 1941), Teisinga ir klaidinga Bažnyčios reforma (Vraie et fausse réforme dans l’Église 1950), Laikato teologijos gairės (Jalons pour une théologie laïcat 1953), Prieš devynis šimtmečius: Pastabos apie Rytų schizmą (Neuf cent ans après: Notes sur le Schisme oriental 1954), Tradicija ir tradicijos (La Tradition et les traditions (1960).