Ferreri Zaccaria (Dzakarija Ferèris) 1479 Vicenza 1524 08 (arba prieš 09 19)Roma, italų humanistas, katalikų teologas, poetas. Benediktinas (1494), kartūzas (1508). Paduvos ir Romos universitetuose studijavo kanonų teisę, nuo 1510 ją dėstė Milano universitete. Už prieštaras popiežiui Julijui II, t. p. kaip vienas iš vadinamojo Pisos bažnyčios susirinkimo (1511) organizatorių bei Konstanco ir Bazelio susirinkimų aktų paskelbėjas buvo ekskomunikuotas ir pabėgo į Prancūziją. 1513 susitaikė su Apaštalų Sostu (popiežiumi Leonu X), buvo įpareigotas pertvarkyti brevijorių. 1519 paskirtas Guardalfieros tituliniu vyskupu ir nuncijumi Lenkijai ir Lietuvai, Vokiečių ordinui ir Maskvai; turėjo pasiekti santarvės su magistru Albrechtu Brandenburgiečiu (misija nepavyko), organizuoti paramą antiturkiškajai koalicijai ir atlikti karalaičio Kazimiero kanonizacijos parengiamuosius darbus. Viešėdamas Vilniuje parašė jo biogramą Palaimintojo Kazimiero Išpažintojo gyvenimas (Vita Beati Casimiri Confessoris 1521; su tekstais brevijoriui ir mišioms). Sušaukė pirmąjį Vilniaus vyskupijos sinodą (1520–21), jo metu paskelbė antiliuteronišką Dekretą apie krikščioniškųjų apeigų išlaikymą bei išplėtimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir jai pavaldžiose bei prie jos prijungtose žemėse (Decretum pro ritu christiano per Magnum Ducatum Lituaniae et terras eidem subiectas et annexas servando et ampliando). Grįžęs į Italiją 1522–24 buvo Faenzos gubernatoriumi. Kiti raštai: Patarimai dėl Bažnyčios reformos (De reformatione Ecclesiae suasoria 1523), Nauji bažnytiniai himnai (Hymni novi ecclesiastici 1525).
L: Acta nuntiaturae Polonae t. 2: Zacharias Ferreri (1519–1521) et nuntii minores (1522–1553) Romae 1992.
2452