Zachãrijo knygà, Biblijos (Senojo Testamento) viena knygų. Krikščionių tradicijoje priskiriama prie Mažųjų, hebrajų – prie Dvylikos pranašų knygų. Parašyta pranašo Zacharijo 520–518 prieš Kristų. Priskiriama ankstyviausiai apokaliptinei literatūrai. Sudaro dvi dalys – 1–8 ir 9–14. Anot kai kurių biblistų, jos parašytos skirtingų autorių (pirmoji – 6 a. pr. Kr., antroji – 5 a. pr. Kr.) – skiriasi stilius, pirmoje dalyje rašoma, kad Šventyklą ruošiamasi statyti, antroje – kad ji pastatyta, be to, neminima Zacharijo ir kiti istoriniai vardai bei datos. Anot kitų tyrinėtojų, Zacharijo knyga parašyta vieno autoriaus, nes Kumrano rankraščių graikiškame fragmente 8 skyriaus pabaiga ir 9 skyriaus pradžia nėra atskirtos. Zacharijo knyga skirta grįžusių iš Babilono tremties judėjų dvasiai pakelti ir priminti, kad Dievas nepamiršo išrinktosios tautos (hebr. Zechariah – Dievas atsimena). 1–6 aprašyti Zacharijo 8 regėjimai atspindi tautos istoriją ir ateities viziją, kuri baigiasi Mesijo atėjimu; manoma, vaizdiniams turėjo įtakos Ezechielio ir Danieliaus pranašystės. Vietoj pasninko siūloma teisingumas ir gailestingumas, žadama, kad Jeruzalėje vėl apsigyvens Viešpats, bus atstatyta Šventykla ir surinkta išblaškyta tauta (7–8). Jeremijo pranašystėje (9–11) kalbama apie Dievo ir jo išrinktosios tautos santykį iki Mesijo atėjimo ir Mesijo pasirodymą (9, 9–10), pažadamas išgelbėjimas. Palyginime apie du piemenis Dievas ragina pranašą būti geruoju piemeniu (simbolizuoja ir Mesiją), kuris įspėja tautą, kad ji nutolo nuo Dievo, todėl privalo būti nubausta. 12–14 kalbama apie galutinę Dievo karalystės pergalę, kai apvalęs tautą Dievas vėl apsigyvens Jeruzalėje, bus išvaryti netikri pranašai. Apokaliptinė tema atskleidžiama Viešpaties dienos aprašyme, kuomet įvyks galutinė Viešpaties pergalė ir pasaulis negrįžtamai pasikeis (14). Naujajame Testamente Zacharijo knyga yra viena gausiausiai cituojamų ST knygų. 7–14 skyriai lyginami su NT aprašytais Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo vaizdiniais.
2182