Žagãrė, miestas Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, 26 km į šiaurės vakarus nuo Joniškio, prie Latvijos sienos; seniūnijos, parapijos centras. 1309 gyventojai (2020).
Per miestą teka Švėtė, ji dalija miestą į Senąją (kairiajame krante) ir Naująją Žagarę. Miestas yra Žagarės regioniniame parke (mieste įsikūrusi parko direkcija). Plentai į Joniškį, Naująją Akmenę, Jelgavą (Latvija). Dvi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios (Senojoje ir Naujojoje Žagarėje). Paštas, ambulatorija, gimnazija, specialioji mokykla, Joniškio A. Raudonikio meno mokyklos filialas, vaikų lopšelis-darželis, socialinių paslaugų, kultūros centrai, biblioteka. E. Vaičiulio privatus puodų namas-muziejus. Kasmetinis Žagarės vyšnių festivalis. Žagarės atodanga (geologinis), M. Butlerio dvaro liepa (botaninis) – gamtos paminklai. Prie miesto yra Žagarės piliakalniai, Žagarės ozas (geomorfologinis gamtos paminklas). Žagarėje gimė fizikas I. Kikoinas.
Žagarės herbas
Architektūra
Senoji ir Naujoji Žagarė stačiakampio plano (suformuotos 16 a. antroje pusėje), bet jose ryškūs (daugiau Senojoje Žagarėje) ir savaiminės raidos spindulinio plano elementai. Pagrindinės gatvės sudaro 2 sankryžas abipus Švėtės upės: Naujojoje Žagarėje jos sueina į keturkampę aikštę, Senojoje – į išplatėjusios gatvės pavidalo netaisyklingą aikštę. Istorinėje dalyje (Miesto aikštėje, Maironio gatvėje, Kęstučio gatvėje) vyrauja 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios 1–2 aukštų raudonų plytų vadinamojo plytų stiliaus pastatai.
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Naujojoje Žagarėje (1623–36, 20 a. pradžia)
Naujojoje Žagarėje yra renesansinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1623–36, 20 a. pradžia); viduje – vertingi 18–19 a. paveikslai (Šv. Antanas, Šv. Laurynas), skulptūra Nukryžiuotasis (19 a.), 20 a. pradžios vitražai (atlikti Varšuvos dirbtuvių meistro J. Gumowskio), bokštuose – 2 varpai (nuliedinti 1611 ir 1809) ir 2 ornamentuoti kryžiai (19 a.), šventoriuje – koplytstulpis (20 a. pradžia), 14 klasicistinių Kryžiaus kelio stočių (19 amžius).
Žagarės dvaro arklininko namas (19 a. pabaiga, architektas E. A. Minty, restauruotas 1980–82, architektas V. Gabriūnas)
Dvaro sodyba (18 a. pabaiga–20 a. pradžia): klasicistiniai su neobaroko elementais rūmai (1836–65), 4 namai, pieninė, sargo pietinis namas, vėjo malūnas, ledainė. Malūnas (19 a.), plytų stiliaus muitinės pastatas (20 a. pradžia). Senojoje Žagarėje – renesansinė bažnyčia (1712, 1963 sovietų valdžios uždaryta, 1994 restauruota, 2003 atšventinta).
2271
Istorija
Žagarė (vadinama Sagera) minima 1253 ar 1254. Per 13 a. žiemgalių sukilimą buvo Livonijos ordino sunaikinta; vėl minima 1473. 1490 minimas Senosios Žagarės dvaras. 1495 jame leista rengti turgus, prieš 1499 pastatyta bažnyčia, 1595–1797 veikė muitinė. 16 a. pirmoje pusėje Švėtės dešiniajame krante išaugusi Naujoji Žagarė 1547 vadinama miesteliu, apie 16 a. vidurį pastatyta bažnyčia, 1600 įsteigta parapinė mokykla.
Naujojoje Žagarėje 1639 buvo 110 sodybų, 1736 gyveno 75, 1748 – 110 šeimų. Senojoje Žagarėje 1647 gyveno 45, 1745 – 42 šeimos. Nuo 18 a. pirmos pusės abiejuose miesteliuose kūrėsi žydai, veikė kahalai, 18 a. antroje pusėje pastatytos pirmosios sinagogos. Naujoji Žagarė buvo Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo vienas židinių. Nuo 1776 Naujojoje Žagarėje veikė Šiaulių verpimo ir audimo manufaktūros skyrius.
1849 ar 1850 pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1894 – stačiatikių cerkvė. 1865 įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1870 atidarytas pašto telegrafo skyrius. 1897 buvo 6 fabrikai, 730 amatininkų, veikė 3 malūnai, 104 krautuvės. Į prekymečius atvykdavo pirklių iš Rusijos, Vokietijos, Anglijos. Žagarė buvo didžiausias Šiaurės Lietuvos kontrabandos centras. 1896 veikė slapta lietuvių mokykla. 1898 atidarytas knygynas ir viešoji biblioteka, veikė žydų 2 mokyklos.
Prieš 1909 įsteigta spaustuvė. 1905 įvyko pirmasis lietuviškas vakaras. 1909–15 veikė privati prekybos, 1906 atidaryta miesto, 1907 – latvių, 1909 – mergaičių mokykla, 1918 ar 1919 – Saulės draugijos progimnazija. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę (1918) Žagarė buvo valsčiaus centras (1919–50).
1921 ties ja nustačius Lietuvos–Latvijos valstybės sieną nutrūko ekonominiai ryšiai su Latvijos miestais, smuko Žagarės pramonė, sumažėjo gyventojų. Veikė liaudies universitetas, kino teatras, vaidintojų draugija Varpas, lietuvių spaudos muziejus, kelios bibliotekos, mokytojų sąjungos knygynas, jaunimo organizacijų skyriai. 1932 Žagarė gavo II eilės miesto teises. 1941 nacių Vokietijos okupacinės valdžios nurodymu miesto ir aplinkinių vietovių žydai uždaryti Žagarės gete, sušaudyti Naryškino parke ir Vilkiaušio miške (prie Joniškio; apie 3500 žmonių). Po II pasaulinio karo apylinkėse veikė Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. 1950–59 Žagarė buvo rajono, vėliau apylinkės centras, valstybinio žirgyno centrinė gyvenvietė. 1961–86 tremtyje Žagarėje gyveno vyskupas J. Steponavičius. 1998 patvirtintas Žagarės herbas.
Žagarė
1833 buvo 2917, 1868 – 5942, 1897 – 8129 (5443 žydai), 1905 – 10 040, 1914 – apie 14 000, 1923 – 4730 (1928 žydai), 1959 – 3823, 1970 – 3386, 1979 – 3386, 1989 – 2649, 2001 – 2312, 2011 – 1712 gyventojų.
malūnas Žagarėje
-Sagera