žãgrė, dvidantis arimo padargas su verstuvėmis. Žagrė dar vadinama žambiu (Žemaitijoje), arklu (Šiaurės Aukštaitijoje, Pietų Dzūkijoje), stagute (Vakarų Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje).
Iki 19 amžiaus pabaigos žagrėmis buvo ariama visoje Rytų Europos miškų zonoje. Seniausios žagrės buvo medinės, be noragų arba su noragais iš akmens, kaulo ar gyvulio ragų, geležies amžiuje – su geležiniu noragu.
19 amžiuje Lietuvoje buvo ariama dviejų tipų žagrėmis: su dviem verstuvėmis ir su viena verstuve. Su dviem verstuvėmis, vadinamoji lietuviškoji žagrė, buvo naudojama Pietų ir Pietryčių Lietuvoje. Daryta iš išrautos su šaknimis pušaitės. Jos kamienas atstojo grąžulą, šaknys – rankenas; virvėmis prie grąžulo buvo tvirtinama išara su dvidančių šakių galais, ant kurių užmauti geležiniai noragai su verstuvėmis. Dešinė verstuvė (siaura ir aštri) pakeldavo velėną, kairioji (plati, lenkta, pakreipta į šoną) versdavo vagą. Tokia žagre buvo ariama aplink sklypą. Ariant žagre su vienu kilnojama nuo vieno norago ant kito verstuve (pagal tai, į kurią pusę verčiama žemė; Aukštaitijoje vadinta aukštaitiškąja, Žemaitijoje – žemaitiškąja) nereikėjo sukti aplink sklypą. Perkėlus verstuvę tuo pačiu kraštu buvo grįžtama atgal ir verčiama kita vaga. Kai kur Rytų Lietuvoje arta žagre su viena pritvirtinta lenkta verstuve.
žagrė (Žemaitija, 20 amžiaus pradžia)
Visos žagrės buvo pritaikytos arti pora jaučių ar arklių arba vienu arkliu (kartais jaučiu).
Kaip pagrindinis arimo padargas žagrė naudota iki 19 amžiaus pabaigos, kai kur iki 20 amžiaus pradžios. Žagrę pakeitė plūgas.
žambis; arklas; stagutė
1043