žaidmas, veiklos forma – veikimas sąmoningai susikurtomis aplinkybėmis, pasirinktais vaidmenimis pagal kokį nors scenarijų. Žaidimu atkuriama ir geriau pažįstama kuri nors tikrovės ir žmonių veiklos sritis, jis ugdo žmogaus intelektą, emocijas, dorovę. Žaidimai gali būti klasifikuojami pagal paskirtį, gyvenamąją aplinką, dalyvių amžių (bendrieji, vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų) ir lytį. Lavinamąjį žaidimo pobūdį lemia dvilypumas, kuris būdingas ir teatro menui, šio meno elementų turi kiekvienas kolektyvinis žaidimas. Žaidėjo veikla tarsi reali, nes jam reikia spręsti konkrečius, dažnai nestandartinius uždavinius, bet daugelis šios veiklos momentų yra sąlygiški, todėl žaidėjas gali atitrūkti nuo realios situacijos, kuriai būdinga atsakingumas ir daugybė šalutinių aplinkybių. Vaikui žaidimas yra pagrindinė (kūrybinė) veikla, būtina jo psichikos raidai. Žaisdamas vaikas patenkina savo svarbiausius poreikius (bendravimo, pažinimo, judėjimo), lavina fizines ir psichines funkcijas. Žaidžiant su kitais vaikais išmokstama laikytis tam tikrų taisyklių, mažėja egocentrizmas, skatinama bendrauti ir veikti nepriklausomai nuo suaugusiųjų, skatinama socializacija. Žaidimai padeda vaikui kaupti patirtį, įgyti naujų įgūdžių, lavina atmintį, vaizduotę, mąstymą, ugdo valią. Žaisdamas jis išgyvena sudėtingus jausmus, planuoja, siekia tikslo, atlieka įvairius vaidmenis. Ankstyvojoje vaikystėje vyrauja žaidimų 2 tipai: socialinis ir vaidmeninis (manoma, padeda formuotis empatijai). Žaidimu vadinamos ir tam tikros gyvūnų gyvybinės veiklos formos. Žaidimą tiria psichologija, etnografija, folkloristika, kultūros istorija, menotyra, valdymo teorija, pedagogika, sporto ir kiti mokslai.
19 a. pabaigoje žaidimus nuosekliai tirti pradėjo vokiečių filosofas ir psichologas K. Groosas (1861–1946). Knygose Gyvūnų žaidimai (Die Spiele der Tiere 1896) ir Žmonių žaidimai (Die Spiele der Menschen 1899) jis teigė, kad žaidžiant iš anksto formuojami būsimos kovos dėl būvio (išankstinių pratybų teorija) instinktai. K. L. Bühleris žaidimą laikė veikla, kuria siekiama patirti funkcinį malonumą. Psichoanalitinės krypties (psichoanalizė) psichologai teigia, kad standartinių žaidimų (vaikų ir tėvų, brolių ir seserų sąveika) paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, vyro ir moters, id ir superego konfliktus, žaidimas tampa priemone įtampai mažinti, pykčiui, nerimui ar frustracijai išreikšti. Klinikinės psichologijos atstovai žaidimus dažnai naudoja vaikų ligoms diagnozuoti ir gydyti. A. Freud, A. Leontjevas, M. Montessori taikė žaidimų terapiją vaikų konfliktams nustatyti ir spręsti. Kritikuodami psichoanalitinę teoriją biheivioristai (biheiviorizmas) teigia, kad vaidmeninių žaidimų nereikia sieti su pasąmoniniais konfliktais, nes vaidmeninis žaidimas yra socialinio išmokimo forma ir net įsivaizduojami žaidimai susiję su tuo, ką vaikas yra patyręs. Kognityvinės psichologijos atstovai teigia, kad gebėdamas mąstyti tik simboliais vaikas gali žaisti vaidmeninius žaidimus, o jų sudėtingumas priklauso nuo vaiko amžiaus. L. Vygotskio ir jo sekėjų nuomone, vaidmeniniam žaidimui įtakos turi istorinė raida, nes keičiasi vaiko vieta visuomeninių santykių sistemoje. J. S. Bruneris nurodė žaidimo pagrindines funkcijas: žaidimas tarsi sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius, nesukelia vaikui įtampos, žaisdamas vaikas dažnai keičia savo tikslus ar priemones naujiems tikslams pasiekti, tai priklauso ne nuo atsiradusių neįveikiamų kliūčių, bet nuo vaizduotės. Visos psichologijos teorijos ir kryptys skirtingai vertina žaidimą, bet pabrėžia jo svarbą vaiko raidai.
vaikų žaidimai