Žalgirio‑Pamarkijos miškai

Žálgirio‑Pamarkjos miška yra Mažeikių ir Telšių rj. savivaldybių teritorijose, 7 km į pietryčius nuo Sedos. Plotas 6110 ha, mišku apaugę 5170 hektarų. Susideda iš 12 miškų; didesnieji: Balėnų, Žalgirio, Pamarkijos, Gadūnavo. 79 % masyvo yra valstybinės reikšmės, priklauso Valstybinių miškų urėdijos Mažeikių ir Telšių regioniniams padaliniams, kiti miškai – privatūs. Masyvo vakarinėje dalyje yra Plinkšių ežeras, Gudono ežeras, pietinėje dalyje Tausalo, viduryje – Šiliškės ežerai. Per šiaurinę dalį teka Balenupis, Viešetė, Pievys, pietinę ir vidurinę – Markija su Kiaulupiu ir Šilupiu. Vidurinėje dalyje reljefas lygus, kitur banguotas. Yra pelkių; didžiausios: Juodės, Plinkšių, Užmarkijos, Tausalo. Vidurinė dalis nusausinta, upeliai sureguliuoti. Miško augavietės derlingos ir labai derlingos, laikinai įmirkstančios ir normaliai drėgnos. 89 % miškų ūkiniai IV grupės, 6 % apsauginiai III grupės, 5 % ekosistemų apsauginiai IIA grupės. Kultūrinės kilmės medynų 15 %, iš dalies sukultūrintų 20 %. Eglynų yra 40 %, pušynų 30 %, beržynų 21 %, juodalksnynų 4 %, baltalksnynų ir drebulynų po 2 %, kitų rūšių 1 %. Jaunuolynai sudaro 39 %, pusamžiai medynai 32 %, bręstantys 12 %, brandūs 17 %. Medynų vidutinis amžius 48 m., bonitetas II, 1, skalsumas 0,71, tūris 200 m³/ha, metinis prieaugis 6,9 m³/ha. Masyvo vakarinėje dalyje yra Plinkšių kraštovaizdžio draustinis, pietvakarinėje dalyje – Pasruojės alkakalnis, Pagudonės kapinynas ir senovės gyvenvietė. Miškuose yra 11 miško buveinių, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių rūšių 10 lizdaviečių ir perimviečių.

1944–53 Žalgirio-Pamarkijos miškuose veikė Žemaičių apygardos Alkos rinktinės ir Šatrijos rinktinės Lietuvos partizanai.

2355

-Pamarkijos miškas