žalieji stogai Norvegijoje
žaliàsis stógas, eksploatuojamo stogo danga su viršutiniu augalijos sluoksniu. Ant žaliojo stogo sodinamos gėlės, daržovės, krūmai, sėjama veja arba auga samanos, nereiklios žolės. Gausesnei augalijai reikalingas storesnis dirvožemio sluoksnis. Įrengiant žaliąjį stogą laikančiosios konstrukcijos patikimai izoliuojamos nuo drėgmės ir apsaugomos nuo augalų šaknų. Tokia danga įrengiama ant plokščių ir mažesnio kaip 30° nuolydžio šlaitinių stogų. Žaliasis stogas sulaiko iki 75 % lietaus vandens, kurį vėliau išgarina į atmosferą, sugeria saulės spindulius, sumažina garso slėgio lygį 2–10 dB, mažiau įkaista aplinkos oras, stogo konstrukcijos ir vidaus patalpos, ant žaliojo stogo augantys augalai iš aplinkos oro pasisavina anglies dioksidą.
Žaliąjį stogą galima naudoti kaip papildomą plotą poilsiui ir kitoms reikmėms. Žaliojo stogo trūkumai: padidėja stogo masė, todėl reikalingos stipresnės ir patvaresnės konstrukcijos, patikimos hidroizoliacinės medžiagos, tokį žaliąjį stogą sudėtinga įrengti ir eksploatuoti, be to, jis brangesnis už stogus su kitokia danga. Skandinavijos šalyse žalieji stogai tradiciškai daromi kelis šimtmečius. 20 a. pabaigoje žalieji stogai išpopuliarėjo ir kitose Europos šalyse (Austrijoje, Šveicarijoje), t. p. Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose; žaliųjų stogų įrengta ir Lietuvoje.
žaliojo stogo sandaros schema: 1 – augalija, 2 – dirvožemis, 3 – filtruojamoji geotekstilė, 4 – drenažinė plokštė, 5 – hidroizoliacija, 6 – apsauga nuo augalų šaknų, 7 – šilumos izoliacija, 8 – garo izoliacija, 9 – perdanga