Zánzibaras (Zanzibar), miestas Tanzanijoje, Zanzibaro saloje, prie Zanzibaro sąsiaurio (Indijos vandenynas); Zanzibaro pusiau autonominio regiono bei jo dalies – Vakarų Zanzibaro administracinis centras.
766 000 gyventojų aglomeracijoje (2022); trečias pagal gyventojų skaičių (po Dar es Salamo ir Mwanzos) Tanzanijos miestas. Prekybos (daugiausia išvežama gvazdikėliai ir jų eterinis aliejus), keleivių (keltai į Dar es Salamą, Pembos salą) ir žvejybos uostas. Tarptautinis oro uostas. Metalo apdirbimo, tekstilės, odos, avalynės, maisto pramonė, mašinų gamyba. Amatai. Turizmas. Muziejus.
Architektūra
Miestą sudaro Senamiestis (vadinamasis Akmeninis miestas; pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000) ir vadinamoji Kita pusė – su biurų pastatais, moderniais gyvenamaisiais namais. Senamiesčio su siauromis vingiuotomis gatvėmis urbanistinė struktūra (iš esmės susiklostė 19 a.) būdinga Azijos ir Afrikos jūrų prekybos uostų struktūrai, architektūroje susipynė arabų, persų, indų ir Europos stiliai. Žymesni statiniai: buvusi sultono rezidencija House of Wonders (1833, dabar muziejus), Senasis fortas (17 a.), Senoji ligoninė (1894, turtingiausiai dekoruotas pastatas), persų viešųjų pirčių kompleksas (19 a., veikė iki 1920), D. Livingstone’o namas (čia jis gyveno rengdamasis ekspedicijai ieškoti Nilo versmių), Teismo rūmai (anglų architektas J. H. Sinclairis). Sakraliniai pastatai: anglikonų (19 a. pabaiga), katalikų Šv. Juozapo (1897) katedros, Aga Chano, Malindi mečetės.
Istorija
Įkurtas 10–11 amžiuje. Nuo 1503 valdomas portugalų, nuo 1698 – Omano sultonato. 16–17 a. tapo vergų prekybos centru.
Nuo 1832 Omano, nuo 1856 Zanzibaro sultonato sostinė. 1890 atiteko Didžiajai Britanijai. 1963–64 vėl nepriklausomo Zanzibaro sultonato sostinė. Nuo 1964 Tanzanijos miestas. 1979 tapo Zanzibaro pusiau autonominio regiono administraciniu centru.
2271