zapadnoruszmas (западнорусизм), istorinė ideologinė srovė, laikanti baltarusius didelės rusų tautos atšaka. Ištakos – konfesinė Abiejų Tautų Respublikos unitų ir stačiatikių priešprieša. Teoriniai pagrindai sukurti 18 a. antroje pusėje, vadovaujant Baltarusijos stčiatikių arkivyskupui G. Konisskiui.
19 a. pradžioje srovės idėjas plėtojo A. Chomiakovas, I. Kirejevskis ir kiti, jos ypač paplito po 1839 Polocko soboro, kai Rusijos imperijoje buvo panaikinta Unitų Bažnyčia. Zapadnorusizmo nuostatas galutinai suformavo M. Kojalovičius, t. p. P. Žukovičius, G. Kiprianovičius ir kiti.
Sovietinės valdžios metais ši srovė laikyta reakcinga teorija: deklaruojamą laisvų tautų sąjungos koncepciją labiau atitiko vadinamosios baltarusizacijos politika. A. Cvikevičius, V. Lastouskis mėgino zapadnorusizmą teoriškai paneigti.
Po 1990 šią srovę bandoma vėl atgaivinti, pabrėžiami jos teoretikų nuopelnai baltarusių istoriografijai, folkloristikai, filologijai. Vadinamuoju neozapadnorusizmu remiasi politikai, siekiantys Baltarusijos ir Rusijos Federacijos suartėjimo.
1088