Zaporòžės sèčė, Zaporòžės sčė, ukr. Запорóзька Сч, 16–18 a. Ukrainos kazokų politinė ir karinė organizacija prie Dniepro žemupio. Centras – įtvirtinta kazokų gyvenvietė (ukrainietiškai sič – užkarda), strateginiais sumetimais kilnojama iš vienos Dniepro salos į kitą (17 a. pirmoje pusėje nusistovėjo jos nuolatinė vieta Dniepro dešiniajame krante). Aukščiausioji valdžia iki 1654 buvo sečės rada, kuri rinko atamano vadovaujamą karinę vyresnybę. Nuo 17 a. antros pusės kariuomenei vadovavo etmonas, ji buvo suskirstyta į atamanų vadovaujamus kurenius (kurenis). Sienoms nuo totorių ginti Abiejų Tautų Respublikos vyriausybė 16 a. antroje pusėje įsteigė registrinių kazokų kategoriją. Bandymai sumažinti šią kariuomenę dažnai sukeldavo kazokų sukilimus. 1648 prasidėjęs B. Chmelnyckio vadovaujamas sukilimas netrukus virto Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karu (1654–67).
Zaporožės sečės rada (dailininkas nežinomas)
1667 Andrusovo paliaubomis Zaporožės sečė tapo bendra Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos valda, 1686 Amžinąja taika atiteko Rusijai. Zaporožės sečės autonomiją imta riboti, todėl kazokai dalyvavo 1667–71 Razino, 1707–09 Bulavino sukilimuose. Petro I įsakymu 1709 Zaporožės sečė buvo sunaikinta. Dalis kazokų persikėlė į Krymo chanato valdas. 1734 jiems leista grįžti į tėvynę, Podpilnajos žiotyse (netoli Nikopolio) įkurta vadinamoji Naujoji sečė. Jos teritorija suskirstyta į 8 apygardas. Numalšinus 1773–75 Pugačiovo karą (jame dalyvavo daug kazokų) Jekaterinos II 1775 įsaku Zaporožės sečė galutinai panaikinta, jos bendruomenės performuotos į nereguliarią kazokų kariuomenę.