vienaeilis žardas (20 amžiaus pirma pusė, Rytų Lietuva)
žárdas, medinis įrenginys vasarojui, žirniams, pupoms, linų galvenoms, šienui, dobilams džiovinti. Naudotas Rytų, kai kur ir Vidurio Europoje.
Minimas 16–17 amžiaus Lietuvos dvarų inventoriuose. Archajiškiausias žardas (Rytų Lietuvoje naudotas iki 20 amžiaus pradžios) buvo kas 25–30 centimetrų į žemę susmeigtų apgenėtomis šakomis eglaičių eilė. Tobulesni buvo vienaeiliai ir dvieiliai karčių žatdai – kas 2–4 metrus į eilę (arba dvi) sukastų 3–4 metrų aukščio stulpų (nuo 2 iki 11) su juose kas 30–40 centimetrų išgręžtomis skylėmis. Vienaeiliuose žarduose per skyles būdavo perkištos kartys, dvieiliuose – apie 70 centimetrų ilgio balžienai (skersiniai); ant jų uždėtos žardkartės prie stulpų rištos susuktų šiaudų grįžtėmis arba žilvičio vytelėmis. Iki žardo viršaus būdavo įtaisoma iki 13 eilių horizantalių karčių, ties apatine kartimi 40–60 centimetrų nuo žemės – gulsčių karčių arba lentų paplatinimas (vadinamoji pažardė, pajuostė, lova). Ilgų žardų stulpus iš abiejų pusių remdavo spyriais. Apsaugoti nuo lietaus ant žardo viršaus būdavo dedama šiaudų. Žardai statyti nušienautoje pievoje, saulėtoje, gyvuliams neprieinamoje vietoje. Didesniuose ūkiuose linų galvenos džiovintos specialiuose stulpiniuose statinėliuose (žardinėse) su dvišlaičiu arba keturšlaičiu stogu; iš dviejų jų pusių vietoj sienų būdavo įrengti žardai.
Žemaitijoje, Šiaurės ir Rytų Lietuvoje žardas naudotas iki 20 amžiaus antros pusės.