Zeemano reiškinys (Zèmano reiškinỹs), spektro linijų ir energijos lygmenų skaida dėl magnetinio lauko poveikio spinduliuotės šaltiniui. Jei atomas ar kita kvantinė sistema yra magnetiniame lauke, diskretieji energijos lygmenys suskyla į polygmenius ir kvantiniai šuoliai tarp jų lemia pakitusio dažnio poliarizuotas linijas. Paprastasis, arba normalusis, Zeemano reiškinys būdingas vienlypėms linijoms. Jei stebima statmenai magnetiniam laukui (skersinis Zeemano reiškinys), pirminė spektro linija matoma išsiskaidžiusi į 3 tiesiai poliarizuotas linijas (Lorentzo tripletas). Jei stebima išilgai magnetinio lauko (išilginis Zeemano reiškinys), pirminė spektro linija išsiskaidžiusi į 2 apskritai ir priešingomis kryptimis poliarizuotas linijas (σ dedamąsias), simetriškai pasislinkusias į abi puses nuo pirminės spektro linijos. Abiem atvejais spektro linijos dažnis pakinta dydžiu ∆v = , o atomo (molekulės) lygmenų energija – dydžiu ∆E = gmµBB; čia e – elektrono krūvis, me – elektrono masė, B – magnetinio srauto tankis, g – Landé daugiklis, m – magnetinis kvantinis skaičius, μB – Bohro magnetonas. Anomalusis, arba sudėtingasis, Zeemano reiškinys būdingas multipletinėms spektro linijoms. Šiuo atveju spektro linijos skaidosi į daug π ir σ dedamųjų, simetriškai pasislinkusių į abi puses nuo pirminės spektro linijos. Dedamųjų skaičius, jų išsidėstymas ir poliarizacija priklauso nuo linijos kombinuojančių lygmenų kvantinių skaičių. Stiprinant magnetinį lauką anomalusis Zeemano reiškinys virsta normaliuoju (Pascheno ir Backo reiškinys). Zeemano reiškinys taikomas atomų spektrams interpretuoti, branduolių paramagnetiniam rezonansui tirti, Saulės ir kitų žvaigždžių magnetinio lauko stipriui matuoti.
Zeemano reiškinį 1896 atrado P. Zeemanas, 1902 teoriškai paaiškino H. A. Lorentzas.