Žélva, Žalvà (vok. Saalau, Salaw), nuo 1946 rus. Kamenskoje (Kãmenskojė), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė 17 km į vakarus nuo Įsruties, 4 km į šiaurės rytus nuo Narkyčių, Priegliaus dešiniajame krante. 457 gyventojai (2010).
Istorija
Želvos gyvenvietė buvo Mažosios Lietuvos gyventojų nadruvių žemėje. 1355 pastatytą Vokiečių ordino pilį (joje veikė katalikų koplyčia) 1376 apgriovė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Kęstučio vadovaujama kariuomenė; atstatyta. Pilis (Salaw) ir Želvos valsčius priklausė Sembos vyskupijos kapitulai, 1472 perleisti vyskupui. Iki 1525 veikė Vokiečių ordino pastatyta katalikų bažnyčia, po 1525 paversta evangelikų liuteronų, 1734 vietoj jos pastatyta akmeninė bažnyčia. Per Septynerių metų karą 1757 Rusijos kariuomenė joje įrengė ligoninę, palikdama – sudegino. Apie 1760 bažnyčia atstatyta; pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1868. Pamokslus lietuvių kalba 1565–80 sakė D. Sperberis (Šperberis), 1704–50 – lietuvių raštijos darbuotojas K. Štimeris (Stimehr).
Po 1525 Želva buvo valsčiaus centras, priklausė Įsruties, 1752–1818 – Tepliavos, nuo 1818 – Įsruties apskričiai. Apie 1547 įkurta parapinė mokykla, mokyta lietuvių kalba. Precentoriais dirbo lietuvių raštijos darbuotojai: 1768–69 D. F. Milkus, prieš 1780 – J. F. Haackas, apie 1812 – K. H. Ostermejeris. 1852 bažnytkaimyje buvo 228 gyventojai, 1905 bažnytkaimyje ir dvare – 775, 1910 – 1712, 1933 – 750, 1939 – 725 gyventojai. 1945 Želva užimta SSRS kariuomenės, nuo 1946 priklauso Kaliningrado sričiai. Po 1945 pilis apleista, sovietinės valdžios nurodymu išsprogdinta; išliko sienų griuvėsiai.