žemačiai, lietuvių etninė grupė, kalbanti žemaičių tarme. Gyvena Vakarų Lietuvoje, apytikriai į vakarus nuo Dubysos, Klaipėdos, Telšių apskričių savivaldybėse. Žemaičių etninė riba apytikriai sutampa su tarmės riba.
Manoma, susidarė iš baltų genties, kuri 5–8 a. gyveno dabartinės Žemaitijos centre. Šiaurės vakaruose jų gyventa teritorija ribojosi su kuršiais, ties dabartine Taurage – skalviais, pietryčiuose ir rytuose – aukštaičiais, šiaurės rytuose – žiemgaliais. 5–12 a. žemaičių kultūra giminiškiausia buvo žiemgaliams, turėjo ryšių su kuršių ir skalvių sritimis. Žemaičių gyvenamos teritorijos iki 13 a. 6 dešimtmečio priklausė Žemaičių žemių konfederacijai, vėliau Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (13–14 a. ir 15 . pradžioje – trumpai Vokiečių ordinui), 1795–1915 – Rusijos imperijai. 15–16 a. Žemaitijoje susiklostė lengvesnė nei kitur Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje baudžiavos forma. Didelę dalį valstiečių sudarė vadinamieji laisvieji žmonės, kurie nėjo lažo. Nuo 16 a. dalis valstiečių buvo perkeldinti į gatvinius kaimus, kiti gyveno viensėdžiuose.
žemaitės įkapės: apgalvis, įvijos, sidabrinė antkaklė, smeigtukai, puošti sidabro plokštelėmis, su kabučiais, apyrankės (6 a., iš Šarkų kapinyno)
Darbėnų trobos vidus (Žemaitija) Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse
Iki 20 a. pradžios žemaičiai išsiskyrė daugeliu kultūrinių reiškinių. Sodybos erdvios, su dviem kiemais (ūkiniu ir geruoju), daug pastatų (troba, klėtis, tvartai, klojimas, žardinė, rūsys, rečiau pirtis), aptvertų tvoromis. Seniausias gyvenamasis namas numas – su atviru ugniakuru ir ant vąšo pakabinamu katilu. 16–17 a. numą pakeitė troba. Mažažemių valstiečių sodybėlės (trobelė su tvarteliu) kurdavosi kaimo žemės pakraštyje. Sodyboms, pakelėms ir kapinėms būdinga stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai, koplytėlės (kai kada įkeltos į medžius), jose apstu medinių įvairiomis spalvomis dažytų dievdirbių skulptūrų.
Tradiciniai moterų drabužiai – išilgai dryžuoti sijonai ir prijuostės, trumpa liemenė, kelios skarelės, skaros ant pečių – skersadryžės arba languotos. Puošėsi gintaro karoliais. Iškilmingomis progomis avėjo batelius, šiokiadieniais – klumpes. Tradiciniai vyrų drabužiai – ryškiai dryžuotos arba languotos kelnės ir liemenės, durtiniai, pilkos ar samanų spalvos, nuo juosmens, gausiai klostuotos rudinės. 19 a. viduryje paplito surdutai. Viršutiniai šiltieji drabužiai juosiami odiniu diržu ar žičkiniu raiščiu. Kaklas aprišamas balta ar spalvota skarele. Galvos išeiginė danga – įvairių formų skrybėlės, puoštos povo plunksnomis. 19 a. ir 20 a. pradžioje kasdien avėta klumpėmis, naginėmis, 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje – medpadžiais. Žemaičiams būdingos ilgadryžės juodos, žalios, violetinės, raudonos lovatiesės.
Šiaurės Žemaitijoje 19 a. viduryje dėvėti moters ir vyro drabužiai
sviestamušė (Kretingos muziejus)
Būdingi valgiai: pusryčiams košė su riebalų mirkalu, pietums rūgšti bulvienė su mėsa arba šutynė su užtrinu, vakarienei pieniška miltų arba kukulaičių sriuba, kruopynė. Per pasninką buvo daromas kastinis.
2691
lietuvių tautos kilmė ir raida