žemaičių tarmė

žemačių tarm, viena iš dviejų pagrindinių lietuvių kalbos tarmių. Žemaičių tarmės fonetikos svarbiausia ypatybė, skirianti ją nuo aukštaičių, – dvibalsių ie, uo kitoks tarimas negu bendrinėje kalboje. Šia tarme kalbama lietuvių kalbos ploto vakarinėje dalyje, į vakarus ir šiaurę nuo ribos Vegeriai–Kruopiai–Bubiai–Pakapė–Šiluva–Raseiniai–Vadžgirys–Eičiai–Liauksargiai–Juknaičiai–Sausgalviai. Skiriama 3 žemaičių tarmės svarbiausios patarmės: pietų žemaičių patarmė, šiaurės žemaičių patarmė ir vakarų žemaičių patarmė. Beveik visi žemaičiai (išskyrus dalį vakarų žemaičių) balsius ė, o žodžio kamiene ir kirčiuotoje galūnėje verčia dvibalsiais ie, uo (pvz., kat′ẽ / kat′e ‘katė’, brúol′is / brûol′ⁱs ‘brolis’), trumpuosius i, u platina ir verčia į ẹ, ọ (išskyrus pietinį pakraštį; pvz., vsas / v.sas ‘visas’, bva / b.va ‘buvo’). Visame žemaičių tarmės plote priesaga ‑aitis, ‑aitė tariama ‑atis, ‑atė (pvz., puoná.t′is ‘ponaitis’, mergá·te / mergâ·t^ẹ ‘mergaitė’). Išskyrus pietinį kampą, dvibalsiai ai, ei vienbalsinami ir kitais atvejais (pvz., dâ·kc ‘daiktas’, vã·ks ‘vaikas’, rẽ·k ‘reikia’, svẽ·ks ‘sveikas’, gâ·lvâ· ‘galvai’, kã·tê· ‘katei’).

lietuvių kalbos tarmių žemėlapis

Žodžio galūnės balsis a, kilęs iš trumpojo a, numetamas arba išmetamas (pvz., klâ·us ‘klausia’, lã·uks ‘laukas’, dã·rž^ọs ‘daržas’, g′·nč^ọs ‘ginčas’). Nukritus ar iškritus galūniniam a, visi žemaičiai nepailgina žodžio šaknies kirčiuotų balsių a, e (pvz., làk ‘lãka’, nèš ‘nẽša’; šiaurės ir dalies vakarų žemaičiai jų neilgina ir kitais atvejais, pvz., pàsaka ‘pãsaka’, mèt^u ‘mẽtų’). Dalis žemaičių (daugiausia pietrytiniai) išlaikė ą, ę, į, ų senąjį tarimą (pvz., ká·n′c′t′i / kộ·nstẹ ‘kąsti’, s′k′ẽ.ñ.c′t′i / s′k′·nstẹ ‘skęsti’, l′.ñ.c′t′i ‘lįsti’, skún′c′t′i ‘skųsti’). Vietoj žodžio kamieno am, an, em, en taria ọm, ọn, ẹm, ẹn (pvz., k·mps ‘kampas’, pộ·n′t′i ‘pantis’, p·ηkc ‘penktas’, t·mpt′i ‘tempti’). Žemaičių tarmė neturi afrikatų č, dž vietoj senovinių junginių *tj, *dj, buvusių prieš trumpąjį a (pvz., já.ut′ei / já.ut′ê· ‘jaučiai’, m′ẽd′ei / mèdê· ‘medžiai’). Dauguma žemaičių (išskyrus pietinį pakraštį) kirtį iš galūnės atitraukia į žodžio pradžią dalį jo palikdami ir galūnėje (pvz., šàkà ‘šakà’, šàkuõs ‘šakõs’), vietoj bendrinės kalbos tvirtapradės taria laužtinę priegaidę (pvz., kâ·lns ‘kálnas’, v′î·rs ‘výras’), tvirtagalės priegaidės spūdis dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose sutelkiamas ant pirmojo dėmens (pvz., pẽ·il′is ‘pelis’, šã·l′t′is ‘šaltis’). Žemaičiai vartoja vienaskaitos naudininką su galūnėmis ‑uo, ‑ie (taria ‑u· / ‑ọu / ‑o·, ‑i·/ ‑ẹi / ‑ė; pvz., dárbuo ‘darbui’, pemeniuo / pemenie ‘piemeniui’), 1 linksniuotės daugiskaitos vietininką su galūne ‑ūse (taria ‑u·s′e / ‑u·s / ‑u·nse·, ‑u·ns; pvz., lauks ‘laukuose’), asmeninio įvardžio kamieną mun‑ vietoj man‑ (taria mun‑ / mọn‑; pvz., mùnes ‘manęs’, mùni ‘mane’), draugės įnagininką (pvz., eina vaiku vedinas ‘eina vesdamasis vaiką’). Žemaičių tarmė turi jai būdingų žodžių (pvz., kastinỹs / kastnis / kãstinis ‘toks valgis iš sviesto ir grietinės’, miegà ‘aruodas’, prýgrindas ‘prieklėtis’).

L: B. Vanagienė Šiaurės vakarų žemaičių žodynas Vilnius 2014.

303