žemaičių valstiečių sukilimai

žemačių valstiẽčių sukilmai, Žemaitjos valstiẽčių sukilmai, 15 a. pradžios–16 a. 4 dešimtmečio sukilimai prieš bajorus dvarponius. 1418 sukilimas kilo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui pradėjus dalyti žemaičių bajorams laisvuosius valstybinius valstiečius ir įvedus prievoles Bažnyčiai (po 1413–17 žemaičių krikšto). Sukilę Raseinių, Medininkų (dabar Varniai) ir kitų valsčių valstiečiai puolė bajorus, plėšė jų namus, sudegino bažnyčią. Sukilėliai nesėkmingai bandė užimti netgi Vokiečių ordino valdomą Klaipėdą. Vytautas ir Žemaitijos seniūnas Mykolas Valimantaitis Kęsgaila greitai sukilimą numalšino, 60 sukilėlių vadų buvo nužudyta. 1418 sukilimas – pirmasis šaltiniuose minimas Lietuvos valstiečių sukilimas prieš savo feodalus. 1536–37 sukilimas kilo dėl to, kad kai kuriuose Žemaitijos valsčiuose (Ariogalos, Mažųjų Dirvėnų, Tendžiogalos, Viešvėnų) Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis natūrines duokles ir prievoles pakeitė piniginėmis (Žemaitijos ūkiniai nuostatai). Dėl nepakankamos prekinės gamybos ir prekybos valstiečiams sunku buvo surinkti reikalaujamą pinigų sumą. Jie skundėsi valdovui, atsisakinėjo mokėti mokesčius. Sukilėliai nužudė kai kuriuos tijūnų padėjėjus, bajorus. Sukilimą nuslopino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės totorių daliniai; buvo išnaikinti ištisi kaimai. Dalies Žemaitijos valstiečių 1769 sukilimas vadinamas Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimu.

-1418 sukilimas; -1536–37 sukilimas; -1769 sukilimas

L: K. Jablonskis Lietuvos valstiečių kova prieš feodalinę priespaudą / Lietuvos istorijos instituto darbai 1951 t. 1; J. Jurginis Lietuvos valstiečių istorija Vilnius 1978; J. Kiaupienė Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XV–XVIII a. Vilnius 1988.