Žemačių žẽmių konfederãcija, Žemaitijos žemių konfederacija, 13 a.–14 a. pradžios žemaičių kilmingųjų karinė ir politinė sąjunga. Sudarė dalį Lietuvių žemių konfederacijos, bet veikė savarankiškai. 1219 Lietuvos–Voluinės sutartyje šalia vyriausiųjų lietuvių kunigaikščių paminėti žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas. Taigi Žemaičių žemių konfederacijos padėtis buvo dvejopa: 13 a. baltų genčių ar jas sudariusių žemių jungimąsi į vieną organizaciją dažniausiai nulemdavo diduomenės (kunigų, arba kunigaikščių) giminių kraujo ir vedybiniai ryšiai. Tikslas – bendri karo žygiai į gretimas žemes. Vykinto sesuo buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo vyresniojo brolio Dausprungo žmona, Tautvilos ir Edivydo Dausprungaičių motina. Dėl to Dausprungui gyvam esant Vykinto vadovaujama Žemaičių žemių konfederacija savo politiką derino su lietuvių kunigaikščiais, o jam prieš 1238 mirus, Vykintas ir jo seserėnai vėliau susipyko su Mindaugu. Žemaičių žemių konfederacija tapo savarankišku politiniu veiksniu. Apie 1260 žemaičių didžiūnai susitaikė su Mindaugu, Žemaičių žemių konfederacija jungėsi jau ne prie Lietuvių žemių konfederacijos, o prie Mindaugo Lietuvos. Kartu žemaičiai išlaikė tam tikrą savarankiškumą, iki 13 a. pabaigos jie pajėgė rengti karo žygius (daugiausia į Livonijos ordino pavergtas baltų genčių žemes). Paskutinis įvyko apie 1290, kai Mažeikos vadovaujami žemaičiai įsiveržė į Kuršą. Žemaičių žemių konfederacija nustojo gyvuoti apie 1305 – nuo tada minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio brolio, jo vietininko Žemaitijoje Gedimino pilis Žemaitijoje. To krašto gynybą, karo žygius daugiausia organizavo jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Dėl krašto ypatybių žemaičių didžiūnai išlaikė dalį politinių galių, kurios galiausiai buvo įtvirtintos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijomis Žemaitijai.
1141