Žemaitijos seniūnija

Žemaitjos seniūnijà, Žemačių seniūnijà, 1411–1795 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinis administracinis vienetas. Apėmė Vakarų Lietuvą iki Nevėžio.

Žemaitijos kunigaikštystės herbas (iš B. Poprockio Gniazdo cnoty, išleista 1578 Krokuvoje, Jogailos universiteto biblioteka)

Sudaryta Žemaitijoje 1409 nuvertus Vokiečių ordino valdžią, po 1410 Žalgirio mūšio ir 1411 Torunės taikos. Sudarė žemės, vėliau – valsčiai. 16 a. pirmoje pusėje nusistojo 28 valsčiai (lentelė); be jų, į Žemaitijos seniūniją įėjo Jurbarko apylinkės ir didžiojo kunigaikščio Skirsnemunės dvaras, t. p. Užnemunės apylinkės, priklausančios Vilkijos ir Veliuonos valsčiams. Žymesnieji seniūnai: Kęsgailos, Jonas Karolis Chodkevičius, Jarošas Valavičius. Seniūnas turėjo vaivados teises (Ponų Taryboje pagal rangą ėjo po Vilniaus ir Trakų vaivadų). Jį rinko žemaičių bajorai, didysis kunigaikštis tik tvirtino. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, remdamasis 1527 Žemaitijos ūkiniais nuostatais, seniūnu skirdamas Stanislovą Stanislovaitį pakeitė Žemaitijos seniūnijos valdymą ir apribojo seniūno valdžią: iš jo atėmė 16 valsčių, tepaliko 10 (šiuose gyveno tik apie 1/10 Žemaitijos valstiečių).

Nuo 15 a. 5 dešimtmečio pradžios Žemaitijos seniūnija dar buvo vadinama Žemaitijos kunigaikštyste: jos kunigaikščiu titulavosi Lietuvos didysis kunigaikštis.

Žemaitijos seniūnijos administracinis centras 15 a. buvo Kražiai, 16 a. – Kėdainiai, nuo 16 a. pabaigos – Raseiniai; čia rinkosi bajorų seimeliai ir posėdžiavo žemės ir pilies teismai. 15 a. pabaigoje–18 a. Žemaitijos seniūnijos magdeburginiai miestai: Joniškis, Jurbarkas, Kėdainiai, Kretinga, Naumiestis (Vladislavovas), Skuodas, Šiauliai, Šventoji, Varniai, Veliuona, Virbalis.

Seniūnijoje vyravo senjorinis ūkis, buvo daugiau nei kitur Lietuvoje išeivinių valstiečių.

Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) diduma seniūnijos atiteko Rusijai, nedidelė pietinė dalis (Užnemunėje) – Prūsijai.

-Žemaitijos kunigaikštystė

1

* nuo 1527

683