žemaitùkai, vietinė arklių veislė. Eržilo aukštis ties gogu 133–141 cm, kumelių – 131–139 cm, masė 360–420 kilogramų. Vyrauja bėra, juoda, juodbėra ir tamsiai sarta spalva. Naudojami darbui, važiavimui, turizmui, įvairioms žirgų sporto šakoms. Naudojant žemaitukus buvo sukurtos trys veislės: trakėnai, stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji. Žemaitukas (Equus samogitarius) pirmą kartą paminėtas 1615 lotynų kalba išleistame J. Łasickio traktate De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum (Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus, lietuvių kalba 1969). Iki 19 a. vidurio žemaitukai buvo plačiai paplitę. Po I pasaulinio karo išliko tik pavieniai arkliai. 1922 Plungės dvare buvo įsteigtas žemaitukų valstybinis žirgynas. 1934 jis perkeltas į Gruzdžius. 1944 nacių Vokietijos kariai atsitraukdami išsivarė visus arklius. 1948 buvo pradėta atkurti veislę. Nuo 1990 žemaitukai sparčiai nyko. 1994 buvo likę 30 suaugusių ir 12 jaunų žemaitukų veislės arklių.
žemaitukų kumelė ir jauniklis
1997 įkurta Žemaitukų arklių augintojų asociacija, kuri atlieka atkuriamąjį veislininkystės darbą. 2006 buvo 76 veislinės kumelės. 21 a. pradžioje žemaitukų veislė priskirta tarptautiniu mastu saugomų arklių veislei ir įtraukta į Pasaulio naminių gyvūnų katalogą. Žemaitukai daugiausia auginami Vilniaus žirgyne, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute ir privačiose veislinėse bandose. 2010 žemaitukais buvo pakartota Vytauto Didžiojo istorinė kelionė iš Senųjų Trakų iki Juodosios jūros.
602