žemdirbỹstė, mokslas, tiriantis racionalaus žemės naudojimo ir derlingumo didinimo būdus bei priemones. Rengia vandens, oro, šilumos, maisto medžiagų režimo dirvožemyje reguliavimo metodus normalioms žemės ūkio augalų augimo sąlygoms sudaryti, moksliškai pagrįstas žemdirbystės sistemas ir racionalias sėjomainas, kovos būdus su neigiamais gamtos veiksniais (sausra, sausvėjais, dirvos erozija, piktžolėmis). Žemdirbystė skirstoma į bendrąją, nagrinėjančią bendrus žemės ūkio augalų auginimo būdus, ir specialiąją (augalininkystę), tiriančią tam tikrų žemės ūkio augalų auginimo būdus. Ilgainiui nuo žemdirbystės atsiskyrė ir tapo savarankiškais mokslais agrochemija, agrofizika, žemės ūkio entomologija, fitopatologija, melioracija, sėklininkystė, sėklotyra, selekcija; jų duomenimis naudojasi žemdirbystė.
Žemdirbystės teorinį pagrindą sudaro gamtos (dirvotyra, meteorologija, fizika, chemija) bei technikos mokslai. Tyrimų svarbiausias metodas – lauko bandymai; kiti metodai – vegetacinis (augalai tiriami tam tikruose auginimo induose) ir laboratorinis (augalai tiriami tik laboratorijos sąlygomis).
Lietuvoje
Lietuvoje S. B. Jundzilas veikale Taikomoji botanika (Botanika stosowana 1799) aprašė svarbiausius žemės ūkio augalų auginimo ir naudojimo būdus. 1819–32 Vilniaus universitete veikė Žemės ūkio katedra. Jos vedėjo M. Očapovskio pastangomis Pilaitėje (nuo 20 a. pabaigos Vilniaus miesto dalis) universitetas 1828 įsteigė Agronomijos institutą (mokomąjį ūkį), kuriame studentai įgydavo praktinių žemdirbystės įgūdžių. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio žemdirbystės tyrimai buvo plėtojami Dotnuvoje. 1924 čia įkurta Žemės ūkio akademija ir lauko bandymų stotis (vadinta bandymų laukas). Pirmasis Žemės ūkio akademijos Žemdirbystės katedros vedėjas buvo J. Tonkūnas. Žemdirbystės katedroje pirmą kartą patikrintas vokiečių chemiko E. A. Mitscherlicho suformuluoto žemdirbystės dėsnio veikimas Lietuvos sąlygomis, buvo pradėti pievų tręšimo, kultūrinių ganyklų tyrimai. Lauko bandymų stotyje atlikti pirmieji žemės dirbimo bandymai. Po II pasaulinio karo pirmiausia buvo tiriamas dirvožemio derlingumo didinimas agromelioracinėmis priemonėmis (lysvinis arimas, organinių medžiagų gausinimas durpėmis, durpių kompostais, žaliąja trąša). Vėliau atlikti išsamūs sėjomainų, piktžolių naikinimo cheminėmis priemonėmis tyrimai. 21 a. pradžioje tirti beplūgio žemės dirbimo ir ekologinės žemdirbystės (be sintetinių mineralinių trąšų ir pesticidų) įvairūs metodai. Mokslinis darbas dirbamas Lietuvos agrararinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės institute, jo filialuose Trakų Vokėje, Vėžaičiuose, 6 bandymų stotyse, Sodininkystės ir daržininkystės institute, Aleksandro Stulginskio universitete.