žemdirbỹstės sistemà, agrotechnikos, melioracinių ir organizacinių priemonių žemei naudoti, jos derlingumui palaikyti ir didinti derinys; žemės ūkio tvarkymo sistemos sudedamoji dalis. Žemdirbystės sitema apima ūkio teritorijos agronominį sutvarkymą, hidrotechninę ir cheminę melioraciją, žemės dirbimą, tręšimą, augalų kenkėjų, ligų ir piktžolių naikinimą, sėklininkystę, dirvožemio apsaugą nuo vandeninės ir vėjinės erozijos. Priklauso nuo žemės ūkio technikos lygio ir gamtinių sąlygų, nuo gamybinių jėgų ir santykių lygio. Kai gamybinės jėgos menkai išsivysčiusios, dirvos derlingumas didinamas natūraliomis priemonėmis (žemė paliekama dirvonuoti, pūdymuoti, tręšiama natūraliomis organinėmis trąšomis). Gamybinėms jėgoms vystantis vis daugiau reikšmės įgyja mineralinių trąšų, pesticidų naudojimas, žemių kultūrinimas.
Miškų zonoje seniausioji buvo lydiminė (degiminė) žemdirbystės sitema. Mišką iškirsdavo, išdegindavo ir toje vietoje sėdavo javus. Lydimo pelenais patręštose žemėse 2–3 m. javai neblogai derėdavo. Nualinta žemė būdavo paliekama ilsėtis ir vėl apaugdavo mišku. Lietuvoje lydiminė žemdirbystės sistema plito 6–3 a. prieš Kristų. Plėšininė žemdirbystės sitema atsirado stepių zonoje, kurioje buvo derlingų juodžemių, kaštonžemių. Dėl sausros miškai neaugo ir žmonės vertėsi gyvulininkyste. Rusijoje plėšininė žemdirbystės sitema paplito 6 a. prieš Kristų. Laukinius augalus išdegindavo, velėną išdraskydavo ir supurendavo. Įdirbtoje žemėje augindavo javus. Po kelerių metų, kai javai blogai derėdavo, jų nebesėdavo, plėšinys vėl virsdavo stepe. Daugėjant gyventojų ėmė stigti laisvos žemės lydimams ir plėšiniams, reikėjo trumpinti žemės ilsėjimosi laikotarpį. Miškas nespėdavo atželti, žemė apaugdavo krūmais, daugiametėmis žolėmis ir virsdavo dirvonu. Atsirado dirvoninė žemdirbystės sistema. Naudojamą žemę pradėta dalyti į 2 dalis: viena dirvonuodavo, kitoje kelerius metus būdavo sėjami javai (susidarė nuolat dirbami laukai). Lietuvoje dirvoninė žemdirbystės sistema paplito pirmaisiais amžiais po Kristaus, išsilaikė nederlinguose smėlynuose beveik iki 20 a. vidurio. Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje pradėtas naudoti pūdymas, nes per trumpą laiką laukinė augalija nespėdavo atkurti dirvožemio derlingumo. Dirbama žemė buvo dalijama į 3 dalis: vienoje augdavo žiemkenčiai, antroje – vasarojus, trečioje būdavo pūdymas. Į pūdymą sėdavo žiemkenčius, po jų vasarojų, po vasarojaus žemę palikdavo pūdymui. Pūdyminė žemdirbystė (trilaukis) Vakarų Europoje pradėjo plisti 7–9 a., Rusijos pietinėje dalyje – 11–12 a., Lietuvoje – 12–13 a. (paplito tik 16 a. po Valakų reformos ir išsilaikė iki 20 a. pradžios). Sideracinė žemdirbystės sistema – pupinių šeimos augalų (barkūnų, lubinų, seradėlių) auginimas ir aparimas, kad dirvožemyje pagausėtų azoto ir organinių medžiagų – buvo žinoma senovės Kinijoje, Indijoje, Graikijoje, Romoje. Vakarų Europoje paplito 18 a. pabaigoje, Rusijoje – 19 a. pabaigoje. 21 a. žaliajai trąšai daug sėjama tarpinių pasėlių. Jiems išauginti nereikia atskiro sėjomainos lauko; jie sparčiai auga įsėti į pagrindinius pasėlius. Tarpinius pasėlius galima auginti kiekvienoje žemdirbystės sistemoje. Žemdirbystei intensyvėjant pūdymų plotai mažėjo. Vietoj trilaukio atsirado daugialaukė sėjomaina. Dirvos derlingumui didinti pradėta auginti žalienas. Jas šienaudavo arba jose ganydavo 2–3 m. iš eilės. Tokia žemdirbystės sistema vadinama žalienine. Ji atsirado 17–18 a. Vidurio Europos šalių pajūrio ir priekalnių srityse, 19 a. pabaigoje paplito Rusijos vakarinėje dalyje. SSRS žalieninė žemdirbystės sistema paplito 20 a. 3–6 dešimtmetyje, kai trūko mineralinių trąšų ir lėšų melioracijai, neužteko traktorių ir žemės ūkio mašinų; Lietuvoje ji nepaplitusi. Tinkama dirvožemio struktūra susidaro ne iš pačių žolių, bet jų šaknų ir kitų liekanų, dirvožemyje virstančių humusu. Dirvožemio derlingumas priklauso dar ir nuo sausinimo, drėkinimo, tręšimo, žemės dirbimo, piktžolių naikinimo.
Vakarų Europoje intensyvinant žemės naudojimą buvo mažinami natūralių žalienų plotai, juodųjų pūdymų vietoje imta sėti pupinių šeimos augalus. Stengiantis daugiau pagaminti gyvulininkystės produktų pradėta daugiau auginti dobilų, liucernų, pašarinių šakniavaisių, bulvių. Atsirado vaismainė žemdirbystės sitema: miglinių šeimos javai kasmet kaitomi su pupiniais, kaupiamaisiais; tai padeda išlaikyti dirvožemio derlingumą ir be juodųjų pūdymų. Tokia sistema atsirado 17 a. Belgijoje ir Olandijoje, 18 a. paplito Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, 19 a. – Vokietijoje; Rusijoje plito labai lėtai nuo 18 a. pabaigos, sparčiau ūkiuose, auginančiuose cukrinius runkelius ir bulves pramoniniam perdirbimui. Lietuvoje ji paplito tik 20 amžiuje.
19 a., sparčiai gausėjant gyventojų, reikėjo skubiai didinti dirbamos žemės plotus. Žemdirbystė plito ir ten, kur buvo palankios sąlygos dirvožemio erozijai, todėl 20 a. pradžioje Europoje ir Šiaurės Amerikoje pradėjo formuotis dirvosauginė žemdirbystės sistema. Siekiant saugoti dirvožemį nuo vėjo bei vandens ardomosios veiklos ir sukaupti jame kuo daugiau drėgmės želdinamos apsauginės miško juostos, auginamos ištisiniais plotais ir juostomis daugiametės žolės, sniegas sustumiamas į pylimus, žemė dirbama neapverčiant armens, dirva raižoma, rudens arimų paviršiuje daromos duobės, pylimai, vagos. Dirvosauginė žemdirbystės sistema dažniausiai taikoma Rusijos, Centrinės Azijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados sausringųjų stepių zonoje.
Drėkinamoji (irigacinė) žemdirbystės sistema atsirado prireikus drėkinti nepakankamai drėgnas žemes; jose auginama ryžiai, vilnamedžiai, moliūginių šeimos daržovės, liucernos, cukriniai runkeliai, kukurūzai, saulėgrąžos, bulvės. Nuo šių žemių druskėjimo naudojamos melioracinės priemonės (dirvožemis gipsinamas, druskos tirpinamos ir plaunamos iš dirvožemio, taikomas plantažinis ir ardinis arimas), auginama liucernos ir barkūnai. Seniausių drėkinimo įrenginių būta Tigro ir Eufrato tarpupyje, Nilo slėnyje, Kopetdago priekalniuose. 21 a. drėkinamoji žemdirbystės sistema daugiausia paplitusi Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kinijoje, Centrinėje Azijoje, Rusijoje.
Pramoninė žemdirbystės sistema atsirado pradėjus gausiai naudoti mineralines trąšas, herbicidus, augalų chemines apsaugos priemones, plėtoti kultūrinių augalų auginimo mechanizavimą ir automatizavimą; jos pagrindinės formos: kaupiamoji žemdirbystės sistema (vyrauja daržovės, šakniavaisiai, bulvės, kukurūzai), pašarinė žemdirbystės sistema (įvairios naudojimo trukmės kultūrinės žalienos), grūdinė žemdirbystės sistema (miglinių ir pupinių šeimų javai). 20 a. antroje pusėje atsirado tausojamoji žemdirbystės sitema, kai imta mažiau naudoti cheminių medžiagų piktžolėms, augalų ligų sukėlėjams ir kenkėjams naikinti, racionaliau tręšti kultūrinius augalus. Nuo 20 a. vidurio atsirado ekologinė (organinė) žemdirbystės sitema. Kultūriniai augalai auginami be dirbtinių mineralinių trąšų, sintetinių pesticidų; ribotai naudojamos organinės trąšos. Zoninę žemdirbystės sistemą sudaro elementai iš įvairių žemdirbystės sistemų, tinkantys tos zonos gamtinėms ir ekologinėms sąlygoms. Kiekvienas ūkis turi savo sąlygoms pritaikytų žemdirbystės sistemų.
229
-pūdyminė žemdirbystė; -lydiminė žemdirbystė; -degiminė žemdirbystė; -plėšininė žemdirbystė; -dirvoninė žemdirbystė; -sideracinė žemdirbystė; -žalieninė žemdirbystė; -vaismainė žemdirbystė; -dirvosauginė žemdirbystė; -drėkinamoji žemdirbystė; -irigacinė žemdirbystė; -pramoninė žemdirbystė; -tausojamoji žemdirbystė; -ekologinė žemdirbystė; -organinė žemdirbystė; -zoninė žemdirbystė