žẽmė, vienas pagrindinių (šalia darbo ir kapitalo) gamybos veiksnių, naudojamų prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Žemės ekonominis vaidmuo įvairiose ūkio šakose skirtingas: žemės ir miškų ūkyje, žuvininkystėje, kasyboje žemė yra gamybos priemonė, kuri pati sukuria šių ūkio šakų produkciją, o apdirbamojoje pramonėje, statyboje, paslaugų sferoje – tik vieta, kurioje išdėstomos įmonės ir vykdoma ekonominė veikla. Žemė, kitaip nei darbas ar kapitalas, turi ypatingų tik jai būdingų savybių: yra nekilnojama (negali būti perkelta į kitą vietą), jos atsiradimas nėra susijęs su kokiomis nors sąnaudomis, žemė negali būti dirbtinai sukurta žmogaus padidinant jos kiekį (sausumos plotą tik šiek tiek padidina, pavyzdžiui, nusausinamos pelkės, Olandijoje iš jūros atkovota sausuma, Japonijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose sukurtos dirbtinės salos) ir neišnyksta jos panaudojimo procese. Ekonomikos teorijoje dažniausiai laikoma, kad žemės kiekis yra pastovus ir ribotas dydis, todėl žemės pasiūla nekinta ir padidėjus ar sumažėjus žemės paklausai kinta tik žemės kaina. Žemė, kaip ir kiti gamybos veiksniai, teikia jos savininkams pajamas (žemės rentą). Žemės negalima perkelti kitur, bet galima pirkti, parduoti, nuomoti (tokiu būdu perkeliant vykdomą ekonominę veiklą į kitą vietą), keisti žemės panaudojimo paskirtį. Žemės įvairių plotų kokybė (derlingumas, naudingųjų iškasenų atsargos, klimatas ir kita) skiriasi, bet ją galima pagerinti įdėjus daugiau darbo ir kapitalo (pavyzdžiui, padidinti žemės ūkio naudmenų derlingumą tręšiant, dirvožemį melioruojant, dirbtinai drėkinant) arba pabloginti naudojant žemę netinkamai; papildomos darbo ir kapitalo investicijos į žemę negali neribotai didinti jos produktyvumo. Agrarinėje ekonomikoje, kurios svarbiausios šakos – žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė, žemė yra gamybos svarbiausias veiksnys. Plėtojant pramonę ir paslaugų sferą žemės lyginamasis svoris produkcijos gamybos sąnaudų struktūroje mažėja, bet žemė išlieka būtina gamybai vykdyti.
2687