Žemės vaizdas iš palydovo (nuotolis 35 000 km)
Žẽmė, Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Didžiausia, tankiausia ir masyviausia iš 4 Žemės grupės (kieto paviršiaus) planetų. Vienintelis iki šiol žinomas Visatos kūnas, kuriame yra gyvybė. Turi 1 gamtinį palydovą – Mėnulį ir daugybę dirbtinių. Žemė kartu su visa Saulės sistema 220 km/s greičiu skrieja aplink Paukščių Tako galaktikos centrą; apskrieja per 230 mln. metų. Aplink Saulę Žemė skrieja elipsine orbita, kurios ekscentricitetas 0,0167. Atstumas iki Saulės kinta nuo 147,098 mln. km iki 152,098 mln. km. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 dieną, toliausiai (afelyje) – apie liepos 3 dieną. Vidutinis nuotolis nuo Saulės (didysis orbitos pusašis) 149,598 mln. km. Vidutinis orbitinis greitis 29,78 km/s. Saulę apskrieja per 365,2564 d (žvaigždiniai metai). Žemės orbitos plokštuma (jos ir dangaus sferos susikirtimo linija vadinama ekliptika) laikoma pagrindine, kai aptariamos kitų kūnų, skriejančių aplink Saulę, orbitos. Žemės masė 5,9726·1024 kg, vidutinis tankis 5515 kg/m3. Pagrindiniai elementai: geležis (32,1 %), deguonis (30,1 %), silicis (15,1 %), magnis (13,9 %), siera (2,9 %), nikelis (1,8 %), kalcis (1,5 %), aliuminis (1,4 %); kiti elementai sudaro apie 1,2 %.
Žemės forma šiek tiek paplokščia (geoidas), artima sukimosi elipsoidui, kurio ilgiausias (pusiaujinis) pusašis 6378,1 km, trumpiausias (ašigalinis) – 6356,8 km. Žemės vidutinis spindulys (spindulys rutulio, kurio tūris lygus elipsoido tūriui) 6371,0 km. Pusiaujo ilgis 40 075 km, dienovidinio – 40 008 km. Žemės elipsoido mažoji ašis sutampa su Žemės sukimosi ašimi. Žemė sukasi iš vakarų į rytus (stebėtojui atrodo, kad dangaus šviesuliai juda iš rytų į vakarus). Nejudančių žvaigždžių atžvilgiu Žemė apsisuka per 23 h 56 min 4,1 s vidutinio saulinio laiko (per vieną parą apsisuka vidutiniu Saulės atžvilgiu; para).
Žemės sukimosi greitis netolygus, pvz., pusiaujo taškai apie sukimosi ašį juda 465,1 m/s, Vilniaus miesto – 268,3 m/s greičiu. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Jie lėtina Žemės sukimąsi. Per 100 metų para pailgėja apie 0,002 s. Dar yra įvairaus periodo (nuo metų iki paros dalių) ir įvairios amplitudės greičio kitimų (paros ilgis gali keistis iki 0,001 s). Pasitaiko staigių neaiškios kilmės paros ilgio kitimų iki 0,004 s. Periodinius greičio kitimus sukelia vandens ir oro masių cirkuliacija, potvyniniai reiškiniai, procesai Žemės gelmėse ir vandenynuose. Kampas tarp Žemės sukimosi ašies ir statmens į orbitos plokštumą 21 a. pradžioje yra 23,44°. Šis kampas patiria labai mažos amplitudės (iki 9,2″) palyginti trumpo periodo (iki dešimčių metų) ir 41 000 metų periodo didesnius (iki 2,4°) kitimus (nutacija). Sukimosi ašis precesuodama (precesija) brėžia erdvėje aplink statmenį į orbitos plokštumą kūgio paviršių. Precesijos periodas apie 25 800 metų. Didesnį ašies krypties pokytį galima pastebėti tik po daugelio metų. Žemės sukimosi ašies posvyris į orbitos plokštumą Žemėje sukelia metų laikų kaitą, klimatinių juostų atskirtį.
Žemės vaizdas iš Mėnulio (fotografuota iš Apollo 8 erdvėlaivio; 1968 12 24)
Palinkusiame į Saulę Žemės pusrutulyje Saulė dieną pakyla aukščiausiai (ten vasara), kitame pusrutulyje – žemiausiai (ten žiema). Po pusės metų pusrutuliuose metų laikai pasikeičia (nes Žemės ašies kryptis faktiškai nepasikeitė). Saulės nuotolio kitimas apie 5 mln. km (Žemės orbita – elipsė) Žemės šilumos režimui turi mažesnę įtaką negu sukimosi ašies posvyris. Metų laikų kitimo periodas – atogrąžiniai metai. Jie dėl Žemės ašies precesijos 20 min 24 s trumpesni už žvaigždinius metus ir trunka 365,2422 vidutinės saulinės paros (metai). Laisvojo kritimo pagreitis Žemės pusiaujyje 9,780 m/s2, ašigaliuose 9,832 m/s2. Pirmasis kosminis greitis prie Žemės paviršiaus 7,91 km/s, antrasis kosminis (pabėgimo) greitis 11,186 km/s. Manoma, kad Saulė ir planetos susidarė iš gravitacijos spaudžiamo tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesies.
Žemės amžius 4,54 mlrd. metų. Pradžioje planeta buvo karšta ir išsilydžiusi. Ilgainiui sunkieji elementai (geležis, nikelis) ir jų junginiai grimzdo gilyn, o lengvesnės medžiagos (silikatai) kilo į viršų – susidarė sluoksniuota vidinė Žemės struktūra. Paviršius greitai vėso, formavosi kieta pluta. Dėl vidinių ir išorinių (meteoroidų smūgių) priežasčių ji nuolat keitėsi. Iš įkaitusio Žemės rutulio skyrėsi dujos ir vandens garai – kaupėsi ir keitėsi atmosfera. Vandens garai kondensavosi – įdubose rinkosi vanduo (hidrosfera).
viena žymiausių nuotraukų pasaulyje Žydrasis marmuras (angl. Blue Marble, nufotografuota erdvėlaivio Apollo 17 komandos 1972 12 07, atstumas nuo Žemės 29 000 km)
Maždaug prieš 3,5 mlrd. m. susidarė sąlygos gyvybei rastis. Gyvybę nuo kenksmingos Saulės radiacijos saugojo atmosfera (ypač ozono sluoksnis) ir Žemės magnetinis laukas, panašus į magnetinio dipolio lauką. Jo ašis su Žemės sukimosi ašimi sudaro 11,5° kampą. Magnetinio srauto tankis ties geomagnetiniais poliais yra 6,2·10-5 teslos (magnetinio lauko stipris 48 A/m). Toliau nuo jų Žemės magnetinį lauką deformuoja Saulės vėjas. Į Saulę atgręžtoje Žemės pusėje magnetinio lauko linijos yra suspaustos, priešingoje pusėje – ištemptos. Saulės vėjas apriboja magnetinį lauką tam tikroje erdvėje (magnetosfera). Į ją dauguma Saulės vėjo dalelių nepajėgia prasiskverbti, bet itin stiprūs Saulės vėjo gūsiai ją sutrikdo, į jos vidų patekusios dalelės sukelia magnetines audras, papildo magnetinio lauko pagautų dalelių sankaupas (radiacijos juosta), sustiprina poliarines pašvaistes. Žemės magnetinio lauko kryptis kinta: per paskutinius 3,5 mln. metų poliai pasikeitė vietomis 9 kartus.
Kasmet 03 20 minima Pasaulinė Žemės diena. Jungtinės Tautos Žemės dieną paskelbė 1971. Lietuvoje ji oficialiai įteisinta 1992 ir minima pavasario lygiadienį.
906