žemlapis, sumažintas ir apibendrintas Žemės teritorijos arba kitokios erdvės srities vaizdas plokštumoje. Perteikia informaciją apie pasirinktus tos erdvės objektus, jų savybes ir sąsajas. Žemėlapis sudaromas naudojantis kartografine projekcija (kartografinės projekcijos), kuri parenkama atsižvelgiant į vaizduojamos teritorijos dydį ir iškraipymų įtaką žemėlapio paskirčiai (žemėlapis, sudarytas neatsižvelgiant į Žemės sferiškumą, vadinamas planu).
Žemėlapyje teritorija vaizduojama sumažinta pasirinktu masteliu, kuris parenkamas pagal tai, kokiu tikslumu turi būti vaizduojami objektai ir atitinkamai atliekama kartografinė generalizacija. Skiriami stambaus (stambesni nei 1:200 000), vidutinio (1:200 000–1:1 000 000) ir smulkaus (smulkesni nei 1:1 000 000) mastelio žemėlapiai. Šiuolaikiniai skaitmeniniai žemėlapiai dažnai būna daugiamasteliniai (parengti peržiūrai ir iš anksto generalizuoti keliais skirtingais masteliais). Žemėlapyje informacija perteikiama simboliais – sutartiniais ženklais. Žemėlapių pagrindinė paskirtis – teikti informaciją apie vietą ir atskleisti objektų ir reiškinių sklaidos toje vietoje erdvinius dėsningumus. Tinkamai parengto žemėlapio informaciją žmogus suvokia ir įsimena efektyviau negu tekstinę ar skaitinę, gali pastebėti iš anksto nežinomus žemėlapyje pavaizduoto reiškinio sklaidos ypatumus.
georeferencinio pagrindo žemėlapis Lietuvos erdvinės informacijos portale www.geoportal.lt
Dauguma žemėlapių vaizduoja Žemės teritorijas (geografiniai žemėlapiai), bet vis daugiau jų sudaroma ne geografinei erdvei vaizduoti (planetų arba kitų dangaus kūnų, dangaus skliauto, virtualių, fikcinių, abstrakčių erdvių žemėlapiai). Topologiniai žemėlapiai (pvz., metro linijų schema) perteikia topologines objektų savybes (pvz., jungtis), bet perteikia netiksliai arba visai neperteikia metrinių savybių (atstumų, plotų, krypčių).
Teminio žemėlapio Europos mitinės būtybės fragmentas (Vilniaus universiteto Kartografijos centras)
Skiriamos dvi stambios žemėlapių grupės: bendrieji geografiniai žemėlapiai ir teminiai žemėlapiai. Bendruosiuose geografiniuose žemėlapiuose vaizduojami realiai egzistuojantys, sąlygiškai nekintančios padėties (stabilūs) objektai; jų informacija naudojama kaip pagrindas pasirinktos temos objektams arba reiškiniams lokalizuoti – teminiams žemėlapiams rengti. Standartizuoti stambaus mastelio bendrieji geografiniai žemėlapiai vadinami topografiniais žemėlapiais arba georeferenciniais (geografinio pagrindo) žemėlapiais. Valstybės informacinių sistemų duomenis vaizduojantys žemėlapiai vadinami oficialiaisiais (pvz., saugomų teritorijų arba nekilnojamojo turto kadastro žemėlapiai). Žemėlapiai naudojami išteklių ir sąlygų apskaitai ir vertinimui, orientavimuisi ir navigacijai, mokymui, prognozavimui ir planavimui, rekomendacijoms. Vaizduojamų objektų koordinatės žemėlapyje atitinka jų padėtį geografinės arba kitokios erdvės koordinačių sistemos atžvilgiu.
Sudarant žemėlapį atliekama dalykinės srities ir teritorijos (kurią žemėlapis apima) analizė – renkami, sisteminami, tiriami ir moksliškai apibendrinami įvairių šaltinių antžeminių ir nuotolinių matavimų, stebėjimų ir statistiniai duomenys, kosminės ir aeronuotraukos, tekstinė informacija, kiti žemėlapiai. Tada rengiamas žemėlapio projektas ir sudaroma sutartinių ženklų sistema. Sukaupus visą reikiamą informaciją ir parengus detalų projektą žemėlapis sudaromas naudojant pasirinktą technologiją, dažniausiai geografinių informacinių sistemų (GIS) programinę įrangą.
Žemėlapio kartografinį vaizdą sudaro kartografuojamų objektų vaizdų visuma. Pagal objektų geometrinius ypatumus ir žemėlapio paskirtį, naudojamas vektorinis, gardelių (rastrinis), tarpinis arba mišrus vaizdavimo modelis.
Vektorinio modelio elementai – vektoriniai grafiniai objektai (taškai, linijos ir plotai), jų geometrija atitinka vaizduojamų objektų geometriją. Modelis naudojamas tada, kai vaizduojami atskirti nuo kitų ir aiškias ribas turintys objektai, pvz., gyvenvietės, hidrografinis tinklas, keliai, administraciniai vienetai.
Tolydžiai kintantiems reiškiniams (pvz., reljefui, detaliosios statistikos rodikliams) perteikti dažnai naudojamas gardelių (rastrinis) modelis, kuriame erdvės objektų vaizdas padalytas į taisyklingų vienodo dydžio stačiakampių arba kitokios formos gardelių tinklą. Gardelės elementai gali turėti įvairius atributus (vaizdo elemento spalvos, reljefo vidutinio aukščio, vidutinio gyventojų skaičiaus ir kita). Šį modelį atitinka ir kosminio vaizdo bei ortofotografiniai žemėlapiai.
Tarpiniam žemėlapio vaizdavimo modeliui priskiriamas netaisyklingųjų trikampių tinklo modelis, dažniausiai naudojamas tolydiems, bet ne glodiems paviršiams (pvz., reljefui su smailiomis viršūnėmis, skardžiais) modeliuoti ir vaizduoti.
Kartografinis vaizdas sudaromas ir naudojant skirtingus modelius, pvz., pateikiant vektorinę hidrografinio tinklo, kelių ir tam tikrų plotų informaciją ant rastrinio ortofotografinio vaizdo pagrindo. Žemėlapio kartografinis vaizdas skaidomas sluoksniais ir (arba) pagal erdvės sritis. Skaidymas sluoksniais padeda vertikaliai grupuoti žemėlapio objektus. Vienam sluoksniui dažniausiai priskiriami vieno tipo objektai (dažniausiai pagal temą). Skaidymas pagal erdvės sritis (pvz., topografinio žemėlapio lapais; žemėlapių nomenklatūra) įprastas spausdinant stambaus mastelio žemėlapius, taikomas ir skaitmeniniams žemėlapiams.
Svarbi žemėlapių informacija yra įrašai, perteikiantys geografinių objektų vardus (vietovardžius) arba kitas ženklais neišreiškiamas charakteristikas (numerius, kodus, skaitines reikšmes). Žemėlapių kartografinį vaizdą dažnai papildo kita informacija (pagalbiniai ir papildomi žemėlapių elementai): rėmelis, pavadinimas, koordinačių informacija, šiaurės krypties rodyklė, sutartinių ženklų paaiškinimai (legenda), grafinis mastelis, papildomi tekstai, grafikai, diagramos, apžvalginiai žemėlapiai, įkarpos.
Žemėlapių sudarymo istorija
Seniausi kartografinių elementų turintys brėžiniai ir piešiniai aptikti Ukrainoje Mežiričių priešistoriniame kape (vienuolikto tūkstantmečio prieš Kristų raižinys ant mamuto ilties), Turkijoje (šešto tūkstantmečio prieš Kristų neolito gyvenvietės Çatal Hüyüko vaizdas ant sienos). Pirmieji žinomi žemėlapiai, kurių paskirtis (orientuotis vietovėje arba perteikti įsivaizduojamą geografinę aplinką) nekelia abejonių, sudaryti 1600–1200 prieš Kristų. Seniausi išlikę yra Babilonijos žemėlapiai, 900–500 pr. Kr. išraižyti molio lentelėse ir vaizduojantys Babiloną skritulio centre, vandenyną ir Eufrato upę, salas, kalnus, pelkes, keletą miestų, gretimas šalis (Asiriją, Elamą, Urartu).
Graikų kartografiniai kūriniai žinomi nuo 6 a. pr. Kr. (Anaksimandro Miletiečio sudarytas pirmasis tuo metu žinomo pasaulio – Oikumenos žemėlapis). Eratostenas 3 a. pr. Kr. sudarytame žemėlapyje pirmą kartą panaudojo lygiagrečių ir dienovidinių tinklą. Klaudijas Ptolemajas 2 a. sudarė Žemės paviršiaus 27 žemėlapius (Oikumenos ir atskirų Europos, Azijos ir Afrikos šalių). Senovės Kinijoje seniausi žinomi žemėlapiai sudaryti 4 a. pr. Kr., žvaigždėlapiai – 11 amžiuje. Senovės Indijoje ankstyvieji (pirmo tūkstantmečio pradžioje) kartografiniai kūriniai t. p. buvo navigacijai naudoti žvaigždėlapiai. Yra žinoma apie 1100 viduriniais amžiais Europoje sudarytų pasaulio žemėlapių. Arabų geografas al Idrisi, panaudojęs klasikines geografijos bei arabų pirklių ir keliautojų sukauptas žinias, 1154 sudarė tiksliausią to meto pasaulio žemėlapį. 13 a. Italijoje, vėliau Ispanijoje ir Portugalijoje pradėti sudarinėti gana tikslūs jūrų navigaciniai žemėlapiai – portulanai.
15–18 a. kelionės ir geografiniai atradimai, astronomijos, matematikos ir technikos pažanga leido plėsti geografinį akiratį ir žemėlapių vis daugėjo. 17 a. pradėti sudarinėti topografiniai žemėlapiai. Pirmaisiais teminiais žemėlapiais laikomi E. Halley žvaigždėlapis, meteorologinis (vėjų) ir geomagnetinis žemėlapiai, sudaryti 17 a. pabaigoje. 19 a. žemėlapių sudarymui pradėtos naudoti fotografijos technologijos (fotogrametrija).
20 a. leisti įvairūs teminiai, kompleksiniai žemėlapiai ir atlasai, jų sudarymui naudotos aerofotonuotraukos ir kosminiai vaizdai. 20 a. antroje pusėje sukurta lazerinio skenavimo technologija (lidar), naudojama sudarant didelio tikslumo trimačius erdvinių duomenų rinkinius, o jų pagrindu – labai stambaus mastelio topografinius ir teminius žemėlapius. 20 a. paplitusios geografinės informacinės technologijos leido žemėlapių vaizdą atskirti nuo duomenų bazėje saugomų tikslių geografinių duomenų; tai pakeitė žemėlapių naudojimą, išsprendė jų tikslumo problemą ir išryškino komunikacinę funkciją.
21 a. žemėlapis – jau ne vien tik vaizdas, bet ir sudėtingas skaitmeninis modelis, kurio kartografinį vaizdą generuoja kompiuterinė programa (skaitmeniniai žemėlapiai). Galima lengvai keisti tokių žemėlapių mastelį, detalumą, kartografinę projekciją, žemėlapius peržiūrėti elektroninių įrenginių ekranuose, persiųsti elektroninio ryšio priemonėmis, spausdinti, nuolat atnaujinti informaciją.
Skaitmeninės technologijos leidžia vaizduoti ne tik objektų koordinates, bet ir jų aukštį arba gylį pasirinktu vertikaliuoju masteliu. Žemėlapiai gali būti animuoti, interaktyvūs. Kuriami žemėlapiai, perteikiantys ne tik vaizdą, bet ir garsą, paviršių temperatūrą, įvairias apčiuopiamas tekstūras (tarp jų ir žmonėms su regos sutrikimais skirti taktiliniai žemėlapiai), kvapus. Internetu pasiekiami žemėlapiai dažnai naudojami bendradarbiavimui, jų turinį gali kurti daugelis skirtingose vietose esančių naudotojų. Tokių žemėlapių informacija perduodama standartizuotu būdu, vadinamu žemėlapių elektronine paslauga.
Žemėlapių sudarymas Lietuvoje
Lietuvos teritorijos kartografinio vaizdo pirmieji fragmentai (Baltijos pajūris, Nemunas, baltų genčių arealai) buvo pavaizduoti Klaudijo Ptolemajo Vidurio Europos žemėlapyje (2 amžius). Mikalojaus Kuziečio apie 1450 sudarytame Vidurio Europos žemėlapyje pateiktas pirmas išsamesnis (nors ir netikslus) Lietuvos kartografinis vaizdas: Kuršių marios, Nemunas, Neris, Venta, Bartuva, pažymėta Klaipėda, Varniai, Tytuvėnai, Kaunas, Vilnius.
1613 Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva ir lėšomis Amsterdame išleistas palyginti tikslus ir išsamus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis (Radvilos Našlaitėlio žemėlapis). Tikslius Lietuvos žemėlapius pradėta sudarinėti 19 a. pradžioje naudojant topografines nuotraukas. 1911 V. Verbickas sudarė ir išleido pirmąjį Lietuvos apžvalginį žemėlapį lietuvių kalba (mastelis 1:1 050 000).
20 a. įvairių teminių ir apžvalginių žemėlapių sudarė J. Dalinkevičius, P. Matulionis, V. Ruokis, K. Sleževičius, M. Šalčius, A. Vireliūnas ir kiti. Lietuvos teritorija pavaizduota 20 a. antroje pusėje SSRS išleistuose apžvalginiuose žemėlapiuose (1:1 000 000, 1:500 000). 1981 Lietuvos TSR atlase publikuoti Lietuvos gamtinę, socialinę ir ekonominę struktūrą perteikiantys žemėlapiai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sudaryti Lietuvos 1:10 000 (skaitmeninio ortofotografinio žemėlapio ORT10LT pagrindu) ir 1:50 000 (kosminio vaizdo pagrindu) bei smulkesnių mastelių žemėlapiai. Nuo 2010 viename rinkinyje kaupiami georeferenciniai duomenys, diegiamos automatinio generalizavimo technologijos.
Lietuvoje kartografijos valstybinius darbus organizuoja Nacionalinė žemės tarnyba. Pagrindinis oficialiųjų ir kitų žemėlapių šaltinis yra Lietuvos erdvinės informacijos portalas.
284
-Žemėlapiai