žẽmės apsaugà, teisės normų įtvirtintų priemonių ir veiksmų sistema, garantuojanti racionalų žemės naudojimą, jos dirvožemio derlingumo atkūrimą ir didinimą. Nustatoma žemės savininkų (nuomininkų) pareiga naudoti žemę pagal paskirtį ir naudojimo būdą, tausoti ją, saugoti dirvožemį nuo erozijos, nualinimo, užteršimo, piktžolių, žemės ūkio augalų kenkėjų ir ligų, įgyvendinti teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos priemones, kad neblogėtų aplinkos ekologinė padėtis, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, melioracijos statinių ir kelių priežiūros reikalavimų, vykdant statybas ir eksploatuojant naudingąsias iškasenas išsaugoti derlingą dirvožemio sluoksnį, rekultivuoti pažeistą žemę ir kita. Valstybių teisės aktuose įtvirtinamos įspėjamosios, draudžiamosios ir atkuriamosios žemės apsaugos priemonės, taip pat atsakomybė už žemės apsaugos įstatymų pažeidimus.
LIETUVOJE žemės apsaugą reglamentuojančios normos įtvirtintos Konstitucijoje (1992), Žemės įstatyme (1994, nauja redakcija 2004). Atsakomybė už žemės apsaugos reikalavimų nesilaikymą nustatyta Administracinių nusižengimų kodekse (2015, įsigaliojo 2017).
640