žemės dirbimas

žẽmės dirbmas, dirvos mechaninis veikimas, keičiantis jos savybes ir sudarantis palankesnes sąlygas augti kultūriniams augalams. Gerina drėgmės, oro ir šilumos režimą, naikina piktžoles, kai kurių ligų sukėlėjus, aktyvina dirvožemio mikrobiologinius procesus, maisto medžiagų apykaitą. Į dirvą įterpiama velėna, ražienojai, augalų liekanos ir trąšos, ji saugoma nuo vėjinės ir vandeninės erozijos, paruošiama sėjai. Žemės dirbimo svarbiausios technologinės operacijos: armuo apverčiamas, trupinamas, maišomas, purenamas, slegiamas, lyginamas paviršius, sudaromas mikroreljefas (vagos, lysvės, plyšiai), pakertamos piktžolės.

Žemė dirbama žemės dirbimo padargais ir mašinomis: plūgais, kultivatoriais, akėčiomis, valkėmis, volais, lygintuvais, frezeriais. Kiekvienu padargu dažniausiai atliekamos kelios technologinės operacijos (plūgu armuo apverčiamas ir trupinamas, akėčiomis – purenamas, trupinamas ir maišomas). Žemės dirbimo būdai: arimas, skutimas, kultivavimas, lėkščiavimas, akėjimas, valkiavimas, volavimas, lyginimas, vagojimas, kaupimas, frezavimas. Specialūs darbai: poarmenio purenimas, kurminis raižymas, vertikalusis dirvos raižymas. Specialūs padargai: plokščiapeiliai purentuvai, beverstuviai plūgai, kurminiai raižytuvai, raižytuvai. Žemė dirbama kombinuotaisiais padargais, kai į vieną padargą sumontuojamos kelių padargų (kultivatoriaus, valkių ir volų) darbinės dalys ir dirva iš karto paruošiama sėjai.

akėjimas

paviršinis žemės dirbimas

Pagal įdirbimo gylį skiriamas paviršinis (iki 15 cm) ir pagrindinis (giliau kaip 15 cm) žemės dirbimas. Jis būna dvisluoksnis, kai ariama plūgais su priešplūgiais arba su specialiomis verstuvėmis, turinčiomis išpjovą tarp norago ir verstuvės (viršutinė ariamojo sluoksnio dalis apverčiama, apatinė supurenama ir paliekama vietoje), ir trisluoksnis, kai ariama specialiais plūgais (ariamasis sluoksnis paskirstomas į 3 dalis, ir jos tarpusavyje sukeičiamos). Rečiau žemė vienu metu dirbama dviem ar trimis sluoksniais. Žemės dirbimas vadinamas ardiniu, kai ariama plūgu, kurio priešplūgis ir pagrindinis korpusas verčia žemę per visą vagos plotį. Žemės dirbimo būdai parenkami atsižvelgiant į klimato sąlygas.

Seniausias ir labiausiai paplitęs yra apverčiamasis žemės dirbimas – dirbamos žemės sluoksnis plūgais iš dalies arba visai apverčiamas. Nuo 19 a. pabaigos sauso klimato šalyse paplito purenamasis žemės dirbimas – žemės viršutinis sluoksnis neapverčiamas, tik supurenamas kultivatoriais, lėkštinėmis akėčiomis, beverstuviais plūgais; taip daugiau išsaugoma drėgmės. Šalyse, kuriose dirvas veikia vėjinė erozija (Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose), nuo 20 a. pirmos pusės paplito pridengiamasis žemės dirbimas – dirvos paviršiuje stengiamasi išlaikyti kuo daugiau popjūtinių liekanų, saugojančių ją nuo vėjo pustymo. Tam naudojami specialūs žemės ūkio padargai: plokščiapeiliai purentuvai, rotacinės akėčios, frezeriai, į ražienas sėjančios sėjamosios. Šiaurės Amerikoje atsirado minimalusis žemės dirbimas: mažinamas dirbimo gylis ir dirbamo ruožo plotis, sujungiamos kelios žemės dirbimo operacijos ir naudojama daugiau herbicidų. Vėliau jis paplito Vakarų Europos šalyse. Minimaliojo žemės dirbimo rūšys yra beplūgis žemės dirbimas (dėl energijos sąnaudų mažinimo atsisakoma armens apvertimo plūgu) ir nulinis žemės dirbimas (kultūriniai augalai sėjami į neįdirbtą žemę; prieš tai herbicidais sunaikinamos piktžolės).

minimalusis žemės dirbimas (Biharas, Indija)

Kai žemės dirbimo darbai atliekami nuosekliai vienas po kito nustatyta tvarka, atsižvelgiant į kultūrinių augalų reikalavimus ir žemės ūkio padargų bei mašinų poveikį dirvai, jie sudaro žemės dirbimo sistemą. Ji susideda iš 3 posistemių: žemės dirbimas žiemkenčiams, žemės dirbimas vasarojui, naujai įdirbamų plotų žemės dirbimas. Posistemiai dar susideda iš pagrindinio žemės dirbimo (dirva ariama arba giliai purenama rudenį, jei bus sėjama kitų metų pavasarį, arba vasarą, jei sėti numatoma tų pačių metų rudenį), priešsėjinio žemės dirbimo (dirva kultivuojama, akėjama, voluojama pavasarį) ir posėjinio žemės dirbimo (pasėlių plotai akėjami, purenami tarpueiliai, kaupiama, naikinamos piktžolės). Pagal atlikimo laiką dar skiriamas rudeninis, pavasarinis ir vasarinis žemės dirbimas.

pavasarinis žemės dirbimas. Traktoriumi suariamas bulvių laukas

Žemės dirbimas žiemkenčiams priklauso nuo priešsėlio. Priešsėliai yra pūdymas (juodasis, užimtasis, sideracinis), antrametės dobilienos, nepūdyminiai priešsėliai (kukurūzai, bulvės, pašarinės pupos, lubinai grūdams). Antrametės dobilienos skutamos, pakartotinai kultivuojamos arba lėkščiuojamos ir ariamos; suartos dobilienos prieš sėją kultivuojamos ir akėjamos. Po nepūdyminių priešsėlių dirva, nuėmus derlių, suariama. Vasarojui žemė rudenį skutama (po anksti nuimamų augalų) arba ariama (po vėliau nuimamų augalų). Skutama 2 kartus, kai daug piktžolių. Nuskusta dirva kultivuojama arba akėjama ir suariama. Pavasarį, jeigu sėjama rapsai, linai, griežčiai, cukriniai ir pašariniai runkeliai ir kiti smulkiasėkliai augalai, žemė dar ir voluojama. Naujai įdirbamų plotų žemė vasarą ar rudenį lėkščiuojama, giliai ariama arba frezuojama. Suarta dirva lėkščiuojama, kultivuojama, voluojama.

Lietuvoje

Lietuvoje žemdirbystės pradžioje (neolite) žemė buvo dirbama mediniais, kauliniais, raginiais, akmeniniais kapliais. Seniausi arimo įrankiai buvo arklai. Vieni jų labiau buvo pritaikyti lydimams ir akmenuotoms dirvoms, kiti lengvoms, dar kiti – molėtoms ir kalvotoms dirvoms arti. Arklais dirva būdavo išpurenama negiliais (3–5 cm) ir siaurais ruoželiais. Arimą išlygindavo ir sėklas užakėdavo eglišakinėmis akėčiomis.

Atsiradus daugiau dirbamų žemių 10–11 a. plačiai paplito dvidantė žagrė. Ji turėjo 1 arba 3 verstuves, todėl geriau už arklą versdavo vagą ir giliau purendavo žemę. Pradėtos naudoti pintinės ir rėminės su mediniais akėčvirbaliais akėčios. Dvidantė žagrė su verstuve buvo naudojama iki 20 a. pradžios. Prieš sėją žemę 2–3 kartus ardavo ir akėdavo; pasėtą lauką voluodavo mediniais volais.

18 a. pabaigoje iš Vakarų Europos įsivežta geležiniu korpusu plūgų. Jie buvo brangūs, nepritaikyti vietos sąlygoms, todėl 19 a. pirmoje pusėje pradėta plūgus gaminti Lietuvoje. 19 a. antroje pusėje fabrikuose ir namuose gaminti geležiniai plūgai paplito dvaruose, turtingesnių valstiečių ūkiuose.

Nuo 19 a. antros pusės, paplitus daugialaukėms sėjomainoms su daugiametėmis pašarinėmis žolėmis, pradėta naudoti įvairūs kultivatoriai: spyruokliniai, lėkštiniai, skarifikatoriai, ekstirpatoriai, gruberiai. Jais buvo purenama supuolusi ir sužėlusi dirva. Daugiau žemių buvo suariama iš rudens, pavasarį jos buvo kultivuojamos ir akėjamos. Atsirado naujos agrotechnikos priemonės – ražienų, vikienų ir dobilienų skutimas. Dirvas imta giliau arti (14–17 cm), akėti ir kultivuoti (2–6 centimetrai).

20 a. pradžioje atsirado apverčiamasis žemės dirbimas. Vietoj medinių akėčvirbalių atsirado geležiniai. 19 a. iš pradžių dvaruose, vėliau ir kaimuose plito geležinės fabrikinės akėčios. 20 a. pirmoje pusėje jos jau visai išstūmė medines su geležiniais akėčvirbaliais akėčias. Žemės dirbimas ypač pasikeitė po II pasaulinio karo, kai arklius pakeitė traktoriai. Pagilėjo arimas, kultivavimas, akėjimas, paplito dirvų lyginimas. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje paplito purenamasis ir beplūgis žemės dirbimas.

229