žemės drebėjimas

žẽmės drebjimas, žemdrėba, Žemės paviršiaus virpesiai arba siūbavimas, vykstantis dėl Žemės gelmėse susikaupusios potencinės energijos staigaus atsipalaidavimo. Trunka kelias sekundes arba minutes (priklauso nuo žemės drebėjimo stiprumo ir atstumo nuo epicentro).

Daugiausia (apie 90 %) žemės drebėjimų būna tektoninės (dislokacinės) kilmės ir vyksta Žemės plutoje arba viršutinėje mantijoje litosferinių plokščių ir kai kurių tektoninių blokų sąveikos vietose. Kai veikiančios įtampos viršija uolienų tamprios deformacijos atsparumo ribą arba trinties jėgą, plokštės ar jų dalys staigiai pasistumia viena kitos atžvilgiu, dėl to išsilaisvinusios energijos viena dalis virsta šiluma (uolienos gali lydytis), kita (apie 5–10 %) – seisminėmis bangomis. Tektoniniai žemės drebėjimai vyksta ne tik tektoninių plokščių pakraščiuose, bet ir jų vidinėse dalyse, nes įtampos lėtai kaupiasi ir perduodamos dideliais atstumais. Kitos žemės drebėjimus sukeliančios priežastys: ugnikalnių išsiveržimai, meteoritų smūgiai, ledynų susidarymas arba tirpimas, didelės nuošliaužos, griūtys požeminėse tuštumose (karstinėse, kasyklų) arba kalnuose, žmonių sukelti sprogdinimai ir kita veikla (didelių Žemės plutos masių pokyčiai, pvz., kasyklose iškasus didelius uolienų kiekius, įrengus dideles užtvankas).

Kilauea ugnikalnio erupcijos sukelto žemės drebėjimo padariniai (Havajų ugnikalnių nacionalinis parkas, Jungtinės Amerikos Valstijos)

Vieta Žemės gelmėse, kuriose įvyksta žemės drebėjimas, vadinama hipocentru, arba žemės drebėjimo židiniu. Nuo jo į visas puses sklinda seisminės bangos. Pagal hipocentro gylį skiriami paviršiniai, arba seklieji (mažiau kaip 70 km), vidutinio gylio (70–300 km) ir gilieji (300–700 km) žemės drebėjimai. Žemės paviršiaus taškas virš hipocentro vadinamas epicentru. Aplink jį seisminės energijos srauto tankis didžiausias, o į visas puses sklindančios generuotos seisminės bangos gali sugriauti statinius. Vykstant dideliems žemės drebėjimams po vandenynais arba jūromis gali susiformuoti pakrančių gyventojams pavojingas cunamis.

Žemės drebėjimą apibūdinantys svarbiausi parametrai: įvykio laikas, epicentro koordinatės, hipocentro gylis, stiprumas (magnitudė), intensyvumo pasiskirstymas (seisminė skalė) bei tipas. Žemės drebėjimus tiria seismologija. Nuo žemės drebėjimų sklindančias seismines bangas registruoja seismografai seisminių stočių tinkluose, o jų sukaupti duomenys apdorojami seismologijos centruose. Tyrinėdami žemės drebėjimų generuotų seisminių bangų plitimą mokslininkai nustatė Žemės sandarą, išskyrė jos pagrindines struktūras (kietąjį ir skystąjį branduolius, mantiją ir plutą) ir jų matmenis. Per metus Žemėje įvyksta 0,5 mln. žemės drebėjimų, kuriuos užfiksuoja seisminės stotys; apie 100 000 žemės drebėjimų juntami žmonių (magnitudės daugiau arba lygios 3,0). Daugiausia žemės drebėjimų (apie 1/5) įvyksta Japonijoje.

žemės drebėjimo (2011 02 14, Vokietija) seismograma

Vidutiniškai pasaulyje per metus vyksta vienas labai didelis (magnitudė daugiau arba lygi 8,0), apie 18 didelių (magnitudės 7,0–7,9), apie 134 didesnių (magnitudės 6,0–6,9) žemės drebėjimų. Didžiausi žemės drebėjimai vyksta aktyvios kalnodaros, subdukcijos, riftų zonose (pvz., Alpių–Kaukazo–Himalajų ruože), didžiausia dalis (apie 85–90 %) – Ramiojo vandenyno Ugnies žiede.

per 2023 02 06 žemės drebėjimą sugriuvusio pastato nuolaužos (Diyarbakıras, Turkija)

Nuo žemės drebėjimų labiausiai nukenčia besivystančių šalių regionai (pvz., Arabijos ir Indijos litosferos plokščių sandūroje esanti Centrinės Azijos pietinė dalis), kuriuose sparčiai auga gyventojų skaičius (didėja gyventojų tankis), didėja žmonių migracija iš kaimo vietovių (dėl skurdo) į miestus, neatsižvelgiama į statybų reikalavimus (dažniausiai dėl pinigų trūkumo, korupcijos ar prasto vadovavimo), neįvertinamas realus pavojus. Sudėtinga tiksliai numatyti, kada įvyks žemės drebėjimas, tačiau galima sumažinti jo keliamus padarinius – seisminėse zonose projektuoti naujų, saugesnių konstrukcijų statinius, modernizuoti gyvenamuosius pastatus, diegti ankstyvojo perspėjimo sistemas, vykdyti gyventojų saugos mokymus.

1

Lietuvoje

Lietuvos teritorijoje nėra užfiksuota nė vieno žemės drebėjimo epicentro, bet žinomi netoli Lietuvos vykę žemės drebėjimai, pvz., Bauskėje (Latvija, magnitudė 4,1; 1616), Ašmenoje (Baltarusija, magnitudė 4,5; 1908). Lietuvoje buvo juntami kelių regioninių žemės drebėjimų sukelti virpesiai: 1905 Oslo fjordo (Norvegija, magnitudė 5,4, intensyvumas Lietuvoje iki 3 balų), 1940 ir 1977 Vranceos apskrities (Rumunija, magnitudė 7,3, Lietuvoje – iki 5 balų; magnitudė 6,9, Lietuvoje – iki 4 balų), 2004 09 21 Kaliningrado srities (Rusijos Federacija, magnitudė 5,4, Lietuvoje – iki 4 balų).

Po 2023 02 06 Turkijos pietrytinę dalį suniokojusio žemės drebėjimo Lietuvos Respublikos Vyriausybė pirmą kartą į užsienio valstybę siunčia paieškos ir gelbėtojų komandą; Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnai, medicinos darbuotojai ir kinologai su šunimis padės šalinti nelaimės padarinius.

588