Žẽmės elektrnis laũkas, gamtinis elektrinis laukas, susidarantis dėl sudėtingų geofizinių (elektromagnetinių, elektrokinetinių, termoelektrinių, pjezoelektrinių, elektrocheminių) procesų, vykstančių Žemės vidinėse ir išorinėse geosferose. Tarp Žemės paviršiuje, atmosferoje, jonosferoje ir magnetosferoje egzistuojančių kvazistatinių elektrinių laukų nuolat vyksta krūvininkų pernešimas, pvz., krituliai perneša 1,1–1,4 karto daugiau neigiamų krūvininkų nei teigiamų, o elektros iškrovos (žaibuojant) perneša neigiamus krūvininkus nuo Žemės paviršiaus į atmosferą (Žemės paviršius atmosferos atžvilgiu įsielektrinęs neigiamai), todėl Žemės elektrinis laukas nuolat šiek tiek kinta. Magnetosferos ir jonosferos sąveikoje su Saulės vėju susidaro kintami magnetiniai laukai, kurie Žemės plutos viršutiniuose sluoksniuose indukuoja magnetotelūrinius elektrinius laukus. Jų stipris priklauso nuo viršutinių Žemės plutos sluoksnių savitosios elektrinės varžos, todėl magnetotelūriniai metodai taikomi geofizinėje žvalgyboje kristalinio pamato slūgsojimo gylio ir nuosėdinės dangos elektrinėms savybėms vertinti. Vykstant oksidacijai ir redukcijai sulfidinių rūdų ir jas supančių uolienų ribose, difuzijai ir adsorbcijai – viršutinėje Žemės plutos dalyje, filtracijai – požeminiam vandeniui laidžiose uolienose susidaro uolienų savaiminės poliarizacijos elektriniai laukai. Tokie lokalūs elektriniai laukai tiriami elektrinės žvalgybos metodais ieškant sulfidinių rūdų, kartografuojant požeminio vandens padidėjusios mineralizacijos arba taršos zonas, lokalizuojant pavojingus požeminio vandens srautus per dambas ir kita.
766