žemės menas

žẽmės mẽnas (angl. Land Art), postmodernistinės dailės kryptis; kūriniai, sukurti performuojant natūralaus reljefo plotus. Pagal menininko projektą kasami grioviai, karjerai, pilami pylimai, kauburiai, kita. Žemės meno kūriniai dažniausiai itin monumentalūs, sukurti atokiose vietovėse. Žemės menas paremtas idėja, kad kiekvienas žmogaus veiklos pėdsakas gamtoje išreiškia žmogaus ir gamtos santykį ir gali būti traktuojamas kaip meninė kūryba. Susiklostė 20 a. 7 dešimtmečio pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žemės meno kūrėjai priešinosi parodų ir galerijų dailei, meno komercializacijai, minimalizmo sterilumui (nors formų paprastumu žemės meno kūriniai su juo siejasi) ir dirbtinių medžiagų pomėgiui, naudojo gamtines medžiagas – žemes, smėlį, akmens skaldą, kita. Efemeriškumu žemės menas artimas proceso menui; daug kūrinių išlikę tik piešiniuose, fotografijose, videoįrašuose. Žymiausi atstovai: C. Andre, Christo ir Jeanne-Claude, M. Heizeris, W. De Maria, R. Longas, D. Oppenheimas, R. Smithsonas.