Žẽmės plutà, išorinis kietas ploniausias Žemės rutulio apvalkalas (geosfera). Nuo mantijos ją skiria Mohorovičićiaus paviršius, arba Moho riba, nustatyta pagal staigų P išilginių seisminių bangų greičių padidėjimą. Užima mažiau kaip 1 % viso Žemės tūrio. Susidariusi iš magminių, metamorfinių ir nuosėdinių uolienų. Vidutinis tankis 2770 kg/m3. Kartu su viršutine mantijos dalimi (iki astenosferos) sudaro litosferą. Vidutinis storis apie 40 kilometrų. Skiriama vandenyninė ir žemyninė Žemės pluta. Po vandenynais slūgso apie 2–10 km storio tanki bazaltinė vandenyninė pluta (sima), sausumos plotų pagrindą sudaro 30–100 km storio lengvesnė, dažniausiai granitinė žemyninė pluta (sialis). Pagal seisminių bangų greičių kaitą žemyninės plutos 10–20 km gylyje skiriamas Konrado paviršius. Manyta, kad jis skiria granitinį sluoksnį nuo bazaltinio, bet vėliau nustatyta, kad bangų greitis kinta dėl struktūrinių mineralų pakitimų.
Žemės plutos sandara (schema): 1 – vandenynas, 2 – vandenyno dugnas, 3 – riftas, 4 – vandenyno vidurio kalnagūbris, 5 – povandeninis lovys, 6 – šelfas, 7 – žemyno šlaitas, 8 – vandenyninė Žemės pluta, 9 – žemyninė Žemės pluta, 10 – Mohorovičićiaus paviršius, 11 – nuosėdinių uolienų sluoksnis, 12 – granitinis sluoksnis, 13 – bazaltinis sluoksnis, 14 – mantija
Žemės pluta susidariusi iš 8 pagrindinių ir daugiau kaip 20 mažesnių litosferos plokščių: Antarktidos, Afrikos, Eurazijos, Indijos vandenyno ir Australijos, Nazcos, Ramiojo vandenyno, Šiaurės, Pietų Amerikos ir kitos. Jos juda viršutinės mantijos sluoksniu, vadinamu astenosfera. Dėl šio judėjimo vyksta žemynų dreifas, žemės drebėjimai, veržiasi ugnikalniai, susidaro kalnai, vyksta kiti aktyvūs geologiniai procesai.
Žemės plutos užuomazgų atsirado susidarius planetai, prieš apie 4,4 mlrd. m., kai Žemė buvo karštas klampios medžiagos kamuolys. Sunkieji elementai (geležis, nikelis) grimzdo gilyn ir formavo branduolį, paviršiaus uolienos aušo kietėjo virsdamos pluta. Ploną pirminę Žemės plutą suardė plokščių tektonikos procesai ir asteroidai. Jos likučių rasta Jack Hillse (Vakarų Australijos valstija). Geležingoje lavoje išliko apie 4,374 mlrd. m. (±0,6 mlrd. m.) senumo cirkono mineralų. Panašaus amžiaus cirkonų rasta žaliųjų skalūnų juostoje prie Hudsono įlankos Kanadoje, Acastos gneisai (Šiaurės Vakarų teritorijos, Kanada) šiek tiek jaunesni (3,9–4,01 mlrd. m.).
Vidutinis dabartinės žemyninės plutos amžius apie 2 mlrd. metų. Senesnės nei 2,5 mlrd. m. žemyninės plutos uolienos randamos kratonuose, jos lengvesnės už supančias uolienas, todėl nesunaikintos subdukcijos. Nauja žemyninė pluta susidaro intensyvios kalnodaros laikotarpiais, kurie sutampa su superžemynų (Rodinijos, Pangėjos, Gondvanos) susidarymu. Žemyninė pluta suyra, kai prie žemynų pakraščių priauga vulkaniniai salų lankai (pvz., granitinės ir metamorfinės raukšlėtosios sritys). Pirminės vandenyninės plutos išlikę labai nedaug, nes ji vykstant subdukcijai panyra po žemyninėmis plokštėmis ir išsilydo. Vandenyninės plutos amžius skaičiuojamas nuo 200 mln. metų. Ji tebesiformuoja vandenyno vidurio kalnagūbriuose, kuriuose iš mantijos besiveržianti magma išsilieja ant dugno, atvėsta ir tampa vandenynine pluta.
2276