žẽmės rentà, žemės savininkų pajamos iš žemės nuomos.
Žemės savininkams, kurie išnuomoja savo žemę kitiems ir patys joje ekonominės veiklos nevykdo, žemės rentą moka nuomininkai, naudojantys ją žemės ūkio, gamtinių išteklių gavybos, pastatų statybos, komercinei ir kitai verslo veiklai.
Žemės renta yra žemės nuomos mokesčio pagrindinė dalis (į šį mokestį dar gali įeiti mokėjimai už nuomojamoje žemėje esančių ir jos savininkui priklausančių pastatų, statinių, kitos infrastruktūros naudojimą). Žemės renta atsiranda dėl to, kad žemė yra vienas pajamas kuriančių gamybos veiksnių, jos kiekis ribotas, todėl jos savininkai gauna dalį nuomininkų ekonominėje veikloje sukurtos pridėtinės vertės.
Žemės rentos dydį lemia žemės paklausa ir pasiūla, už skirtingus žemės sklypus mokama žemės renta skiriasi, nes žemės sklypai yra skirtingos kokybės. Geresnė žemė leidžia pagaminti daugiau žemės ūkio ar kitos produkcijos, kurios vieneto gamybos vidutinės sąnaudos yra mažesnės nei blogesnėje žemėje, o pardavimo kaina tokia pati, todėl kuo geresnė žemė, tuo didesnę žemės rentą moka jos nuomininkai. Žemės renta lemia ir žemės kainą: žemės pardavimo kaina yra kapitalizuota žemės renta – būsimųjų rentinių mokėjimų diskontuota dabartinė vertė, kurios netenkama pardavus žemę.
Feodalizmo laikotarpiu žemės rentos formos kito: iš pradžių vyravo atodirbio žemės renta (lažas), vėliau – natūrinė (činšas žemės ūkio produktais), yrant feodalizmui ir kuriantis kapitalizmui žemės renta galutinai įgijo piniginę formą. Žemės rentos teoriją labiausiai išplėtojo A. Smithas, D. Ricardo, J. H. von Thünenas, K. Marxas. A. Smithas teigė, kad vertės šaltinis yra darbas, bet dalis iš žemės ūkio veiklos gaunamų pajamų priklauso nuo gamtos jėgų, todėl žemės renta yra gamtos dovana žmogui, teikianti su darbu nesusijusių pajamų. D. Ricardo patikslino, kad žemė yra jos savininkų privati nuosavybė, jos pasiūla ribota, geros kokybės ir derlingų žemės sklypų visiems nepakanka, dėl šių priežasčių ir susidaro žemės renta. Pasak D. Ricardo, žemės rentą sudaro absoliutinė renta ir diferencinė renta. Absoliutinę rentą gauna visi žemės savininkai vienodu dydžiu, kuris lygus rentai už blogiausius žemės sklypus, o diferencinė renta yra papildomos pajamos, kurias gauna vidutinės ir geresnės kokybės žemės savininkai. Didėjant žemės ūkio produktų paklausai ir kainoms, didėja ir žemės renta, ir atvirkščiai. Kai nebelieka galimybių plėsti žemės ūkio gamybą panaudojant vis naujus derlingos žemės sklypus, kurie iki tol nebuvo apdirbami, ir žemės pasiūla tampa ribota, žemės ūkio gamyba plečiama pradedant naudoti blogesnius žemės sklypus, kurių derlingumas mažesnis ir produkcijos vieneto gamybos vidutinės sąnaudos didesnės; taip susidaro pirmos rūšies diferencinė renta – žemės savininkų papildomos pajamos iš geresnės kokybės žemės: derlingesnės, turinčios daugiau naudingųjų iškasenų, patogesnę geografinę padėtį (mažesnis nuotolis nuo produkcijos pardavimo rinkų, transporto kelių, jūrų uostų, žemė yra miestų centruose ar kitose vietose, kuriose ją galima sėkmingiau naudoti prekybai, statybai, paslaugų verslui). Kai visa žemės ūkio veiklai tinkama žemė yra panaudojama ir toliau didinti žemės sklypų pasiūlos neįmanoma, net jeigu žemės ūkio produkcijos pardavimo kainos yra didelės, gamyba plečiama taikant pažangesnes gamybos technologijas, žemės ūkio techniką, trąšas, drėkinimo sistemas ir kita; taip susidaro antros rūšies diferencinė renta – papildomos pajamos iš produktyvumą didinančių investicijų į jau dirbamą žemę.
Žemės rentos diferenciacija yra svarbus ekonominis veiksnys, lemiantis žemės paskirstymą įvairių rūšių ekonominei veiklai vykdyti: geriausiuose sklypuose sutelkiama pelningiausia veikla, kuri leidžia mokėti didžiausią žemės rentą jų savininkams, o ne tokia efektyvi ekonominė veikla vykdoma prastesnėje žemėje.
2708