žẽmės téisė, savarankiška teisės šaka, nustatanti žemės nuosavybės (jos valdymo, naudojimo, disponavimo), valstybinio administravimo ir tvarkymo bei apsaugos santykius, šių santykių subjektų teises, pareigas, atsakomybę ir žemės ginčų sprendimo tvarką.
Institutai, principai
Pagrindiniai teisės institutai: nuosavybės teisė, žemės naudojimo teisė, žemės servitutai ir kiti nuosavybės teisių ribojimai, žemės paėmimas visuomenės poreikiams (nacionalizacija), žemės sandoriai, žemės administravimas ir tvarkymas, skirtingų žemės kategorijų naudojimo ir apsaugos teisinis režimas, žemės teisės pažeidimai ir atsakomybė, žemės ginčų sprendimas.
Žemės teisė remiasi viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo, subjektinių teisių pripažinimo ir teisminio gynimo, žemės sandorių subjektų lygiateisiškumo ir savarankiškumo, žemės apsaugos ir naudingųjų savybių atkūrimo, viešojo administravimo teisėtumo ir veiksmingumo, tarptautinių sutarčių, Europos teismų precedentų prioriteto principais.
Žemės teisės raida
Kaip teisės šaka žemės teisė pradėjo formuotis iš papročių teisės. Senovės Romoje papročių teisė pirmiausia kodifikuota Dvylikos lentelių įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Romėnų teisės tradicijas perėmė daugelio valstybių viešosios ir privatinės teisės sistemos, kurios įtvirtino ir žemės teisės normas. Žemės teisės pagrindiniai principai įsitvirtino 18 amžiaus pabaigoje, žemės teisė iš esmės susiformavo po Antrojo pasaulinio karo. Žemės teisės normos, reikalaujančios saugoti ir racionaliai naudoti žemę, ją nusavinti visuomenės interesais, kai kuriose valstybėse (pvz., Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje) įgijo konstitucinių normų statusą. Kai kuriose valstybėse (pvz., Prancūzijoje, Švedijoje, Rusijoje) žemės teisė susisteminta ir kodifikuota, kitose (pvz., Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje) – išleisti specialūs žemės įstatymai.
Žemės teisė Lietuvoje
Lietuvoje žemės teisės šaltiniai iki Lietuvos valstybės susikūrimo 13 amžiuje buvo prigimtinė ir papročių teisė, reglamentuojanti daugiausia šeimos, genčių, vėliau bendruomenių žemės nuosavybės, naudojimo ir paveldėjimo santykius, prievoles ir bausmes. 1468 Kazimiero teisynas, be baudžiamosios atsakomybės, numatė ir žemės ginčų procesą. 1529, 1566 ir 1588 Lietuvos Statutai (Lietuvos Statutas) reguliavo žemės nuosavybės, paveldėjimo santykius, nustatė žemės servitutus ir kitus žemės nuosavybės teisių ribojimus, prievoles kitiems asmenims, draudė savininkams piktnaudžiauti savo teisėmis, pažeisti kitų asmenų teises ir interesus.
Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo (1795) Lietuvos centrinėje dalyje žemės teisės šaltiniu buvo Rusijos įstatymų sąvado 10 tomo dalis 1, susidedanti iš 4 knygų: nuosavybės santykius reglamentavo knyga 2 (nustatė nuosavybės teisės įgijimą ir įtvirtinimą, nuosavybės įvairias rūšis, žalos ir nuostolių atlyginimą), knyga 3 (numatė disponavimą nuosavybės teisėmis, pvz., dovanojimą, padalijimą, testamentą) ir knyga 4 (apibrėžė sutartines prievoles ir atsakomybę už jų nevykdymą).
Nepriklausomoje Lietuvoje žemės teisės šaltiniai, be Rusijos imperijos įstatymų, buvo ir iš kitų užsienio valstybių perimti teisės aktai, pvz., Užnemunėje galiojo 1807 Prancūzijos (Napoleono) civilinis kodeksas, 1923–39 Klaipėdos krašte – Vokietijos imperijos 1900 Civilinis kodeksas, t. p. Lietuvos bendrieji ir specialieji civiliniai įstatymai, kiti teisės aktai, reguliuojantys žemės nuosavybės, naudojimo, valdymo ir disponavimo ja santykius, ūkininkų veiklą ir žemės reformą.
Sovietinės okupacijos metais žemės teisės šaltiniai buvo valstybės ir vietos valdžios išleisti įstatymai ir kiti teisės aktai, 1971 Žemės kodeksas. Visa žemė buvo išimtinė valstybinė nuosavybė ir asmenims galėjo būti suteikiama tik ribotam naudojimui.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išleisti įstatymai ir teisės aktai, įteisinantys privačią žemės nuosavybę, reguliuojantys žemės reformą kaime ir mieste, žemėtvarkos darbus, žemės naudojimą ir apsaugą. Žemės teisės normos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992), Žemės (1994, nauja redakcija 2004), Žemės reformos (1991, nauja redakcija 1997), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (1997), Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo (2014) įstatyme, t. p. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje.
930