žẽmės kio ekonòmika, ekonomikos mokslo šaka. Tiria ekonomikos principus žemės ūkio produktų gamybos ir paslaugų teikimo, paskirstymo ir vartojimo sąlygomis, ekonomikos principų ir metodų taikymą realioje praktikoje priimant žemės ūkio verslo plėtros ir žemės ūkio politikos sprendimus. Tyrimų kryptys: žemės ūkio gamybos ekonomika (žemės, kapitalo, darbo jėgos ir verslumo išteklių naudojimo principai), ūkio vadyba (mikroekonomikos principų taikymas ūkio organizavimo ir valdymo sprendimams pagrįsti ekonomikos efektyvumo požiūriu), žemės ūkio finansai, žemės ūkio rinkodara, žemės ūkio politikos ekonomika (politikos priemonių ir jų poveikio kiekybinio vertinimo metodai bei principai). Žemės ūkio ekonomika atsirado 18 a., kai F. Quesnay veikale Ekonominė lentelė (Tableau économique 1758) vienas pirmųjų išanalizavo ekonomikos reprodukcijos procesą, įvairių ekonomikos sektorių pinigų srautus. Žemės ūkio ekonomikos idėjų galima rasti 19 a. A. Smitho, D. Ricardo, J. H. von Thüneno ir T. R. Malthuso darbuose apie žemės ūkio specializacijos apribojimus, žemės kaip gamybos veiksnio grąžą, erdvės ir atstumo iki žemės ūkio produktų rinkos klausimus bei maisto pasiūlos aritmetinio ir jo paklausos geometrinio augimo ilgalaikio ryšio problemą. 20 a. pradžioje žemės ūkio ekonomikos mokslas nagrinėjo mikroekonomikos principų taikymą augalininkystės ir gyvulininkystės valdyme. Po 1930 žemės ūkio ekonomistai daug dėmesio skyrė žemės ūkio produktų kainų ir ūkių pajamų nestabilumui. Nuo 1960 ir 1970 pradėtos plėtoti 2 papildomos žemės ūkio ekonomikos mokslo kryptys – gamtos išteklių ekonomika ir žemės ūkio plėtra besivystančiose šalyse, nagrinėjančios aplinkos apsaugos ir skurdo klausimus. Nuo 1990 daug dėmesio skirta žemės ūkio darnios plėtros problemoms ir jų sprendimams nagrinėti. Pirmieji žemės ūkio ekonomikos mokslinių tyrimų institutai įsteigti Italijoje (1905) ir Didžiojoje Britanijoje (1913), pirmoji Žemės ūkio ekonomikos katedra įsteigta Viskonsino universitete (Jungtinės Amerikos Valstijos, 1909), 1930 daugelyje kitų Jungtinių Amerikos Valstijų universitetų. Nuo 20 a. pradžios daugelyje pasaulio šalių universitetų bei kolegijų dėstoma žemės ūkio ekonomika, rengiami profesionalūs žemės ūkio ekonomistai.
Lietuvoje
Lietuvoje žemės ūkio ekonomikos mokslo pradininku laikomas M. Očapovskis. 1822 jis žemės ūkio ekonomiką dėstė Vilniaus universitete, nagrinėjo kapitalo naudojimo žemės ūkyje galimybes, darbo organizavimo sistemas. 1827 Pilaitėje (dabar Vilniaus miesto dalis) įsteigė Agronomijos institutą. Žemės ūkio ekonomikos ir politikos katedra įkurta 1924 Žemės ūkio akademijoje (Dotnuvoje), Žemės ūkio ekonomikos mokslinių tyrimų institutas įkurtas 1959. 20 a. 3–4 dešimtmetyje idėjas apie smulkaus ir vidutinius ūkio pastovumo ir pranašumo prieš stambųjį dvarų ūkį ekonominės teorijos požiūriu plėtojo A. Rimka ir J. P. Aleksa, žemės ūkio kooperacijos teorijos ir praktikos klausimus – P. Šalčius ir F. Kemėšis. 5–9 dešimtmetyje emigracijoje buvo išleista B. Povilaičio monografija, skirta žemės reformos ir Lietuvos žemės ūkio plėtros 1918–40 m. analizei. Žemės ūkio gamtos išteklių naudojimo, žemės vertinimo, žemės ūkio gamybos intensyvinimo ir jos efektyvinimo tyrimus atliko V. Mališauskas, M. Gregorauskas, A. Poviliūnas, B. Poškus ir kiti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę žemės ūkio daugiafunkciškumo klausimus nagrinėjo M. Treinys. Žemės ūkio ekonomikos tyrimai (žemės ūkio konkurencingumo, ūkių pajamų ir nelygybės, žemės ūkio darnios plėtros, agrarinės politikos poveikio) atliekami Lietuvos agrarinės ekonomikos institute ir Aleksandro Stulginskio universitete.
1575