žẽmės kio geogrãfija, visuomeninės geografijos šaka, tirianti žemės ūkio gamybos teritorinį išsidėstymą. Apima jo kiekybinių charakteristikų, ryšio su kitomis ūkio šakomis, augalininkystės ir gyvulininkystės šakų teritorinės sklaidos, žemės ūkio teritorinių sistemų, gamtinių, socialinių, ekonominių ir žmogiškųjų veiksnių įtakos žemės ūkio gamybos plėtrai ir teritoriniam išdėstymui tyrimus.
Istorija
Žemės ūkio geografijos mokslo pradininku laikomas J. H. von Thünenas, 1826 sukūręs pirmąjį žemės ūkio gamybos išdėstymo geografinį modelį. 19 a. antroje pusėje Rusijoje pradėti vykdyti žemės ūkio rajonavimo tyrimai, 20 a. pirmoje pusėje Vakarų Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Azijoje, Australijoje, Pietų Amerikoje – regioninės žemės ūkio geografijos moksliniai tyrimai. 20 a. pabaigoje žemės ūkio geografijos moksle išryškėjo modernizacijos tendencijos: naudojamos geografinės informacinės sistemos, matematinis modeliavimas taikant dedukcinį metodą, tiriamos agropramoninių kompleksų ir kaimo geografinės, ekologinės, regioninės bei lokalinės problemos. Vykstant ekonominei integracijai analizuojami regioniniai ir globaliniai žemės ūkio junginiai.
dronų taikymas žemės ūkyje
Lietuvoje
Lietuvoje žemės ūkio geografijos mokslo pradžia siejama su J. Krikščiūno, K. Pakšto, B. Povilaičio, A. Rimkos tyrimais 20 a. pirmoje pusėje. 20 a. pabaigoje – 21 a. pradžioje agrarinės ir kaimo geografijos darbų yra parašę Izolda Ona Bražukienė, Jurgita Mačiulytė, V. Mališauskas, A. Poviliūnas.
2494