žẽmės kio kooperãcija, kooperacijos rūšis, kai žemės ūkio produktų gamintojai susijungia bendram produkcijos gaminimui arba kitokiai veiklai (žemės ūkio produkcijai perdirbti ir realizuoti, apsirūpinti gamybos priemonėmis, kreditu). Apima vieną kurią gamybos šaką (augalininkystę, gyvulininkystę) arba siauresnę gamybos sritį (pieno, mėsos, grūdų gamybą).
Žemės ūkio kooperacija atsirado Vakarų Europoje 19 a. pradžioje, Rytų Europoje 19 a. pabaigoje. Iš pradžių daugiausia buvo kredito, realizavimo kooperatyvų. Gamybiniai kooperatyvai plačiau paplito 20 a. 7 dešimtmetyje, kai padidėjo mokslo ir technikos įtaka žemės ūkiui (žemės ūkio gamybinis kooperatyvas).
Žemės ūkio kooperacija daugelyje ekonomiškai stiprių šalių tapo sudėtingu socialiniu ekonominiu reiškiniu, apimančiu žemės ūkio produkcijos realizavimą, perdirbimą, saugojimą. Dažniausiai kooperuojamasi vertikaliosios integracijos pagrindu, pvz., sudaromi tiekimo bei realizavimo ir žemės ūkio produktų perdirbimo kooperatyvai. Steigdami atitinkamas įmones kredito kooperatyvai, be finansinių operacijų, dar ir prekiauja (realizuoja, tiekia). Kai kuriose šalyse kooperatyvai turi dalies produkcijos rūšių perdirbimo ir realizavimo monopolį.
Žemės ūkio kooperacija labiausiai išplėtota Skandinavijos šalyse, Olandijoje, Islandijoje, Japonijoje; šių šalių žemės ūkio kooperatyvai 20 a. 7 dešimtmečio pabaigoje perdirbo ir realizavo apie 90 % visos prekinės žemės ūkio produkcijos ir pateikė žemės ūkiui apie 75 % visų gamybos priemonių. Švedijoje, Norvegijoje ir iš dalies Japonijoje sukurta vientisa žemės ūkio kooperacijos sistema, kuriai vadovaujama iš bendro centro; kitose šalyse yra po keletą didelių centrų, veikiančių nepriklausomai ir kartais vienas su kitu konkuruojančių. Kitose šalyse žemės ūkio kooperacija mažiau paplitusi. Pvz., 7 dešimtmečio pabaigoje žemės ūkio kooperatyvai Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje realizavo apie 50 % prekinės žemės ūkio produkcijos, Jungtinėse Amerikos Valstijose apie 20 %, Didžiojoje Britanijoje apie 10 %. Azijoje ir Afrikoje žemės ūkio kooperacija atsirado 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje dviem būdais: kaip savanoriškos organizacijos tarp kolonistų europiečių ir kaip priverstiniai vietinių gyventojų junginiai, įvesti kolonijinės administracijos. Šalyse, išsivadavusiose iš kolonijinės priklausomybės, prasidėjo naujas žemės ūkio kooperacijos etapas, nes tų šalių žemės ūkio kooperacija dažniausiai yra pažangi: padeda įveikti ekonominį ir kultūrinį atsilikimą, kurti nepriklausomą ekonomiką, likviduoti feodalinius santykius, tų šalių vyriausybės teikia kooperatyvams visokeriopą finansinę ir materialinę techninę pagalbą. Azijoje daugiausia paplito kredito kooperacija, Afrikos šalyse, turinčiose monokultūrinį ūkį, – realizavimo kooperacija.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmuosius žemės ūkio kooperatyvus įkūrė dvarininkai 19 a. antroje pusėje. 1923 įkurta žemės ūkio kooperatyvų sąjunga Lietūkis, 1927 – Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjunga, pieno ūkio kooperacijai koordinuoti – pieno perdirbimo bendrovių sąjunga Pienocentras. 1939 žemės ūkyje buvo 224 gamybos, 253 prekybos, 238 kredito, 2 draudimo ir 419 kitų kooperatyvų.
Po II pasaulinio karo buvo atkuriamos prieš karą veikusios vartotojų bendrovės (1944 09 Pienocentras ir Linas), pradėjo veikti kooperatinės pieninės; 1944 10–1945 03 buvo atkurti žemės ūkio kredito kooperatyvai. 1945 05 25 suorganizuota Lietuvos žemės ūkio kooperacijos sąjunga; į ją įėjo pradėjusios organizuotis universalaus tipo žemės ūkio kooperatyvų draugijos. Visam žemės ūkio kooperacijos darbui vadovavo įsteigta Vyriausybės žemės ūkio kooperacijos valdyba. Žemės ūkis buvo kooperatinamas gana lėtai, žemės ūkio kooperatyvai 1946 turėjo 138 mašinų nuomojimo punktus, 73 javų valymo punktus, 53 kergimo punktus, 18 malūnų, 54 kalves, nemaža kitų įmonių. 1947 imta plačiau traukti į kooperaciją valstiečius, plėsti kooperacijos gamybinę veiklą. Tobulinant organizacinę žemės ūkio kooperacijos struktūrą, siekiant, kad kooperacija kuo geriau vienytų valstiečius ir juos gamybiškai aptarnautų, 1948 03 ji buvo atleista nuo linų pluošto ir sėmenų kontraktacijos paruošų. Iki masinio kolektyvizavimo lygiagrečiai plėtė savo darbą žemės ūkio kooperatyvų draugijos. 1949 pabaigoje paprastoji prekybinė gamybinė žemės ūkio kooperacija buvo likviduota. Jos mašinos, inventorius, padargai, darbo ir produktyvieji gyvuliai buvo perduoti kolūkiams. 1950 buvo 6032, 1970 – 1427, 1981 – 752 (1 žvejų) kolūkiai.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietkoopsąjunga atsiskyrė nuo SSRS vartotojų kooperatyvų sąjungos ir kaip organizacijos Lietūkis veiklos tęsėja atnaujino narystę Tarptautiniame kooperacijos aljanse.