žẽmės kio krzė, agrãrinė krzė, viso žemės ūkio (regiono, šalies, kelių šalių ar viso pasaulio) arba jo šakos, daugelio žemės ūkio produkcijos gamintojų ekonominės būklės smarkus pablogėjimas. Gali reikštis kaip žemės ūkio produkcijos kainų staigus kritimas ar pakilimas, jų gamybos masto, eksporto, ūkininkų pajamų ir samdomųjų žemės ūkio darbininkų darbo užmokesčio mažėjimas, masiniai ūkių bankrotai, kurie verčia ūkininkus juos parduoti ir išsikelti į miestus, ir kita. Žemės ūkio krizė gali būti bendrosios ekonominės krizės dalis (krizė, prasidėjusi finansų rinkoje, pramonėje, prekyboje, apima ir žemės ūkį, pvz., kai dėl pramonės gamybos nuosmukio ir gyventojų perkamosios galios mažėjimo krinta žemės ūkio produktų paklausa) arba šakinė krizė, apimanti tik žemės ūkio sferą. Abiem atvejais žemės ūkio krizė dažniausiai trunka ilgiau nei finansinė, pramonės ar kitų ūkio šakų krizės, nes pakitus kainų lygiui žemės ūkio produkcijos gamintojams reikia daugiau laiko gamybos mastui pakeisti. Žemės ūkio krizės priežastys gali būti ekonominės, ekologinės, politinės ir technologinės. Ekonominės priežastys – produktų ir išteklių kainų staigus didėjimas ar mažėjimas, ekonominiai ciklai, ūkių kreditavimo sąlygų pokyčiai, tarptautinės prekybos sutrikimai ir kita, dėl jų kilo, pvz., 2007–08 pasaulio maisto produktų kainų krizė, kai spartus maisto kainų didėjimas pagilino ekonominį ir socialinį nestabilumą daugelyje šalių. Ekologinės priežastys – sausros, potvyniai, kitos stichinės nelaimės, gyvulių ir paukščių ligos, dirvų erozija ir kita, pvz., 2001 Didžiosios Britanijos žemės ūkis nukentėjo nuo snukio ir nagų ligos protrūkio, kuris privertė paskersti daugiau kaip 6 mln. gyvulių. Politinės priežastys – vyriausybių vykdomos žemės ūkio reformos, karai, revoliucijos ir kita, pvz., žemės ūkio krizę ir badą SSRS 1932–33, Kinijoje 1959–61 sukėlė prievartinė kolektyvizacija, pasiturinčių ūkininkų persekiojimas, kaimo kultūros griovimas ir žemės ūkio išteklių nukreipimas į pramonės ir miestų plėtrą; tai labai sumažino žemės ūkio produktyvumą. Technologinės priežastys – pasenusios žemės ūkio technologijos ar staigus jų atnaujinimas, pvz., 20 a. 8–9 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų Didžiosiose lygumose tūkstančiai šeimų neteko savo ūkių dėl didelių skolų, kurias sukėlė rizikingos investicijos į naujas technologijas. Sunkiausius ekonominius ir socialinius padarinius sukelia pasaulinės žemės ūkio krizės (pirmoji iš jų vyko 1873–95 dėl didėjančios grūdų gamybos Šiaurės ir Pietų Amerikoje, kur buvo įdirbamos naujos derlingos žemės, ir staigaus grūdų pasaulinių kainų kritimo, kai bendroji ekonomikos konjunktūra pablogėjo 1873 prasidėjus tarptautinei pramoninei krizei, antroji – 1920–40, ypač pasunkėjusi per Didžiąją depresiją) ir žemės ūkio krizės vienaprekės specializacijos šalyse, kai staigiai mažėja žemės ūkio produktų, kuriuos šios šalys specializuojasi gaminti, derlius ar jų kainos tarptautinėje rinkoje.
LIETUVOJE pasaulinė 20 a. 3–4 dešimtmečio žemės ūkio krizė reiškėsi pirmiausia kaip žemės ūkio produktų eksporto ir kainų mažėjimas. 1928–35 žemės ūkio produktų kainos šalyje sumažėjo 3 kartus, žemės ūkio eksportą ribojo ir politiniai suvaržymai (1931–1932 labai suvaržytas gyvų kiaulių, sviesto, kiaušinių, žąsų eksportas į Vokietiją, 1932 Didžioji Britanija įvedė mėsos importo kvotas). Ūkiai patyrė didelių nuostolių, daug jų parduota iš varžytynių, samdomųjų žemės ūkio darbininkų vidutinis nominalusis darbo užmokestis sumažėjo 40 %. Krizei sušvelninti vyriausybė ėmėsi žemės ūkio protekcionizmo – 1929 įvedė eksportuojamų produktų kainų priemokas sviesto, bekono, grūdų ir kiaušinių eksportui remti, nes ūkininkų pajamos iš šių produktų eksporto pasidarė mažesnės už jų savikainą. 1930–39 šioms priemokoms iš biudžeto skirta 172,7 mln. litų. 1990–94 žemės ūkio krizė kilo dėl perėjimo iš planinės į rinkos ekonomiką, pradėtos žemės reformos ir radikalaus žemės ūkio struktūros kitimo (kolūkiai ir tarybiniai ūkiai privatizuoti ir pertvarkyti į žemės ūkio bendroves, įkurta daugiau kaip 100 000 ūkininkų ūkių). Žemės ūkio gamybos nuosmukį lėmė ir sovietinių valstybinių subsidijų žemės ūkio gamybai nutraukimas, energetinių išteklių, kitų žemės ūkyje naudojamų pramonės prekių kainų didėjimas (1991–1993 jos didėjo kelis kartus greičiau nei žemės ūkio produktų kainos). 1990–94 augalininkystės produkcijos gamyba sumažėjo 49 %, gyvulininkystės – 48 %, daugumos ūkininkų ūkių ir naujai susikūrusių žemės ūkio bendrovių veikla buvo nuostolinga. 1995 pradžioje vyriausybė įvedė minimalias ribines supirkimo kainas ir eksporto subsidijas pagrindiniams žemės ūkio produktams, tai leido sustabdyti krizę ir 1995–97 padidinti žemės ūkio gamybą beveik 40 %. 2008–09 žemės ūkio krizė kilo dėl pasaulinės finansinės krizės, nors žemės ūkį ji palietė šiek tiek mažiau nei kitas Lietuvos ūkio šakas. 2007–09 realiosios verslo pajamos žemės ūkyje sumažėjo 40,4 %, investicijos į pagrindinį kapitalą – daugiau kaip 35 %. Žemės ūkio produkcijos kainos 2008–09 sumažėjo 24,5 % (augalininkystės produktų – 32,3 %, gyvulininkystės – 17,8 %). Žemės ūkio krizę sušvelnino Europos Sąjungos subsidijos žemės ūkiui (2007–10 jos padidėjo 31,2 %) ir mažesnis nei kitose ūkio šakose žemės ūkio produkcijos eksporto nuosmukis.
1575